|
===Jaunystė===
985-994 m. jaunasis Brunonas, arba ''Bruno'' {{de-icon}}(vok.) kartu su savo giminaičiu, būsimuoju [[vyskupas|vyskupu]] ir kronikininku [[Titmaras Merzeburgietis|Titmaru Merzeburgiečiu]] mokėsi [[Magdeburgas|Magdeburge]]. Vėliau buvo Magdeburgo Šv. Mauricijaus katedros [[kanauninkas]]. 995 m. rugpjūtį kitas jo giminaitis, būsimasis imperatorius [[Otonas III]] Brunoną paskyrė savo nuodėmklausiu (Otono III nuodėmklausiu Brunonas išbuvo iki imperatoriaus mirties 1002 m. sausio pab.). 996 m. pavasarį Brunonas kartu su Otonu pirmą kartą atvyko į [[Roma|Romą]], kur vyko Otono vainikavimo iškilmės.
998 m. vasarį ar kovą Brunonas Romoje įstojo į prie Šv. Sabos bažnyčios veikusį [[benediktinai|benediktinų]] vienuolyną; vėliau jis prisijungė prie [[Kamendulai|kamaldulių ordino]] įkūrėjo šv. Romualdo mokinių ir 1001 m. persikėlė į netoli [[Ravena|Ravenos]] veikusį šv. Romualdo vadovaujamą [[vienuolynas|vienuolyną]], o 1002 m. rudenį ilgesniam laikui įsikūrė Romoje.
===Paskutinioji misija ir žūtis===
Apie [[1009]] m. pradžią Brunonas per [[kašubai|kašubų]] kraštą ar [[Kujavija|Kujaviją]] atvyko į [[Prūsija|Prūsiją]] (greičiausiai į jos vakarinę dalį). Pakrikštijęs visų (?) [[prūsai|prūsų]] valdovą ar vadą<ref>Brunono ciklo šaltiniuose Netimeras vadinamas „karaliumi“ − {{la[[lotynų kalba|lot.]] ''rex}}''.</ref> [[Netimeras|Netimerą]] (''Nethimer'', – plg. su Vokiečių ordino šaltiniuose figūruojančiais analogiškos darybos prūsiškais asmenvardžiais ''Nammer'', ''Manemer'', ''Nawtemer'') ir apie 300 vyrų<ref>E. Gudavičius tuos Viberto paminėtus „vyrus“ laiko Netimero [[kariauna|kariauninkais]], o T. Baranauskas – Netimero tiesiogiai valdyto valsčiaus sueigos nariais.</ref>, Brunonas patraukė toliau į rytus (galbūt [[jotvingiai|jotvingių]] arba lietuvių žemių link), tačiau priėjęs Prūsijos rytinį paribį (ar net įžengęs į dykrą, skyrusią Prūsiją nuo Brunono ciklo šaltiniuose minimų Rusios<ref>Apie tai, kad ano meto Prūsija ribojosi su Kijevo Rusia, galima spręsti ir iš Lenkijos valdovo [[Mieško I]] dokumento ''Dagome iudex'' (apie 991 m.), kuriame pateiktas Mieško I valstybės sienų aprašymas.</ref> (= Kijevo Rusiai pavaldžios [[Sūduva|Sūduvos]]?) bei Lietuvos), [[1009]] m. [[vasario 14]] ar [[kovo 9]] d. jis ir 18 ar (pasak Analisto Sakso kronikos) 24 jo palydovai buvo nužudyti<ref>Pasak Brunono bendražygio ir jo žūties liudininko vienuolio Viberto pasakojimo trumpesniojo varianto (apie 1020 m.), netrukus po Prūsijos „karaliaus“ Netimero krikšto Brunonas kažkokio Prūsijos „kunigaikščio“ įsakymu buvo nukirsdintas, 4 jį lydėję [[kapelionas|kapelionai]] − pakarti, o penktasis kapelionas, t. y. pats Vibertas − apakintas.</ref> įsakius Netimerui pavaldžiam „kunigaikščiui“ [[Zebedenas|Zebedenui]], kuris, galimas daiktas, buvo kažkurios senprūsių kilties vadas ar kiltinės žemės valdytojas<ref>Brunono ciklo šaltiniuose Zebedenas vadinamas „kunigaikščiu“ – {{la|lot. ''dux}}''.</ref>. Nukirsdinto Brunono galva, pasak Viberto pasakojimo platesniojo varianto antrinio perdirbinio „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“ (apie 1400 m.) autoriaus, buvo įmesta į upelį vardu ''Alstra'' ({{la[[lotynų kalba|lot.]] ''in flumen, quod dicitur Alstra}}''). Nužudytųjų palaikus išpirko ir palaidojo Lenkijos didysis kunigaikštis [[Boleslovas I Narsusis|Boleslovas Narsusis]]; jų palaidojimo vieta nežinoma (anot Viberto, vėliau virš šventųjų kankinių kapų iškilo vienuolynai).
===Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema===
|
