Petras Sližys: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Petras Sližys''' ([[1871]] m. [[birželio 16]] d. Kurkliuose, Ukmergės apskr. – [[1961]] m. [[balandžio 16]] d. [[Vilnius|Vilniuje]]) – vargonininkas ir chorvedys.

 

 

Pas Kavarsko vargonininką S. Puodžiūną išmokęs vargonuoti, [[1897]] P. Sližys pradėjo savarankiškai vargonininkauti ir vadovauti chorams. [[1912]] baigė [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] trijų mėnesių vargonininkų kursus [[Kaunas|Kaune]]. Iš pradžių vargonininkavo Taujėnuose ([[Ukmergės rajono savivaldybė|Ukmergės r.]]), paskui Traupyje ([[Anykščių rajono savivaldybė|Anykščių r.]]), o [[1934]]–[[1948]] Viešintose ([[Anykščių rajono savivaldybė|Anykščių r.]]). Vėliau iki mirties gyveno [[Vilnius|Vilniuje]]. P. Sližio parengti chorai giedodavo bažnyčiose, dalyvaudavo šaulių ir pavasarininkų kultūrinėje veikloje, atlikdavo sudėtingesnes mišias [[Juozas Naujalis|J. Naujalio]] „Missa in honorem St. Leonardi“, F. X. Witto „Mišias Pranciškaus Ksavero garbei"), giesmes ir dainas. Traupio [[Traupio Šv. Onos bažnyčia|Šv. Onos]] bažnyčios choras, vadovaujamas P. Sližio, dalyvavo [[1924]], [[1928]] ir [[1930]] visos Lietuvos dainų šventėse [[Kaunas|Kaune]]. [[1928]] vargonininkas apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Petras Sližys išaugino ir į mokslus išleido visus šešis savo vaikus, iš kurių Pranas, Stasys ir Bronius tapo muzikais – vargonininkais ir chorvedžiais.

 

 

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.