Nacių okupacija Lietuvoje: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dar [[antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] išvakarėse [[1939]] m. [[Vokietija]] užėmė [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]].

 

[[1941]] m. [[birželio 22]] d. [[Hitleris]] pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Tuo pat metu Lietuvoje suorganizuotas sukilimas. Jam vadovavo daugiausia Lietuvos aktyvistų fronto LAF nariai.

 

Lietuvos sukilėliai ir daugelis sukilimo vadovų bei Laikinosios vyriausybės narių iš pradžių nesuvokė tikrųjų nacių tikslų, bent jau pirmąją savaitę daugelis jų žiūrėjo į vokiečių kariuomenę kaip į išvaduotoją ir sąjungininkę. Todėl daugeliui jų tai, kad liepos mėnesio pabaigoje Lietuvoje, nepaisant gerai veikiančios Laikinosios vyriausybės sudarytos administracijos, buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia, buvo skaudus smūgis.

 

 

Tik užėmus Lietuvą didžiausią valdžią turėjo šalyje vokiečių karo vadai, vėliau karo komendantai. Vokiečiai panaikino visas piliečių teises ir laisves. Uždrausti susirinkimai ir eismas. Karo komendantai uždraudė išeiti iš namų nuo 21 iki 5 ryto. Valstiečiams nustatytos natūrinės duoklės, už kurių nevykdymą bausta mirties bausme, duokles išieškodavo apygardų ir apskričių viršininkai. Darbininkams už drausmės pažeidimus buvo taikomas [[areštas]], baudos. Represijų mastas išsiplėtė 1944 m. priėmus nutarimą dėl ypatingų priemonių saugumui užtikrinti Lietuvos generalinėje srityje, juo leista asmenį ištremti, bausti didelėmis baudomis ir panašiai. Buvo net įvesta kolektyvinė atsakomybė už partizanų veiksmus.

Okupuotame krašte daugelį klausimų sprendė ir karinė valdžia.

 

 

[[1942]] m. [[kovo 17]] d. dėl nesėkmių [[Rytų frontas|Rytų fronte]] paskelbta, kad Lietuvai suteikiama savivalda ir taip įteisinamos lietuviškosios įstaigos. Generaliniai tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko kontroliuojami okupacinių įstaigų. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į apskritis ir valsčius. Apskrityse vadovavo apskričių viršaičiai, valsčiuose – viršaičiai, miestuose [[burmistras|burmistrai]], pavaldūs apskričių viršininkams. Visos įstaigos turėjo bendrauti su vokiečių okupacine valdžia ir vykdyti jos nurodymus. Pagrindinė lietuviškų įstaigų funkcija buvo užtikrinti saugumą ir tvarką, organizuoti vokiečių kariuomenės aprūpinimą.

 

Okupantai įsteigė teismus, prokuratūrą ir ypatinguosius teismus, kurie perėmė visas žydų ir vokiečių bylas: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros institucija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo. Nuo [[1942]] m. pradžios dar įsteigė ir karo lauko teismą, bet jis negalėjo teisti vokiečių, nes vienintelis to teismo nuosprendis buvo mirties bausmė. Karo lauko teismas buvo sudaromas iš policijos arba SS karininko, kuris tam teismui pirmininkavo, ir dviejų jam pavaldžių policijos pareigūnų ar esesininkų. Vokiečių teismai sprendė administracine tvarka bylas dėl vokiečių ir žydų, dėl žemės sklypų ir įmonių – jos perduodamos generalinio komisaro potvarkiu. Prie aukščiausiojo, vokiečių ir ypatingojo teismo buvo ir prokuratūros. Buvo sudaryti apylinkių, apygardų, apeliacinis teismai. Šių teismų kompetencija buvo ribota. Jei baudžiamosiose bylose teisiamieji buvo ne vokiečiai ir gresianti laisvės atėmimo bausmė buvo mažesnė nei 6 metai, tokias bylas spręsdavo lietuvių teismai. Jei vokiečių prokuroras nereikalauja perduoti bylos, tai byla sprendžiama lietuvių teisme, tačiau tereikia vokiečių prokurorui panorėti ir bet kokia byla iš lietuvių teismo keliaus į vokiečių teismą. Taigi ryškus vokiečių teismų vyravimas. Teismai, prokurorai ir tardytojai vadovaujasi [[Vokietija|Vokietijos]] įstatymais.