Montas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Mentu vaizduojamas žmogumi su sakalo galva arba buliaus galva, kurią puošia dvi žydros plunksnos ir saulės diskas. Sakalas simbolizuoja dangų, bulius – jėgą ir karą. Jo atributai buvo įvairūs ginklai: ietis, rytietiškas kardas, peiliai, lankas ir strėlė. Hermontyje (pietiniame Egipte) Mentu siejamas su baltu jaučiu juodu snukiu vadinamu [[Bakha]]. Mentu simbolizavo jėgą, vyriškumą ir pergalę. Siejamas su įnišusiu [[Bulius|buliumi]], kadangi reiškė jėgą ir karą.

 

Pradžioje buvo deginančiu saulės poveikiu ir dėl to sietas su [[Ra]] bei vadinamas Mentu-Ra. Dėl siejimo su destrukcine Saulės galia buvo įsivaizduojamas kaip karys ir galiausiai tapo karo dievu. Iš pradžių Mentu kulto centras buvo [[Tėbai (Egiptas)|Tėbai]], [[Hermontis]], [[Todas]] ir [[Medamudas]], todėl tekstuose minimi „keturi Mentai, sujungti į vieną“. Pagrindinė Monto funkcija – užtikrinti faraono pergalę kovoje su priešu. Vėliau Mentu kultas išliko tik Metamunde. Karingi Viduriniosios karalystės 11-osios dinastijos [[Faraonas|faraonai]] XXI a. pr. m. e. laikė Mentu vienu pagrindinių panteono dievų, taip pat savo „asmeniniu dievu“, kurio vardas buvo sudėtinė faraono vardo dalis, pvz., [[Mentuchotepas]] („Mentu patenkintas“). Vykstant [[Sinkretizmas|sinkretizmo]] procesui, Mente susiliejo su [[Amonas|Amonu]], nors dar XIII a. pr. m. e. kūrinyje „Pentauro poema“, kur aprašytos faraono [[Ramzis II|Ramzio II]] kautynės su [[Hetitai|hetitais]], apie [[Faraonas|faraoną]] sakoma, kad „savo jėga jis prilygsta Mentu jo galybės valandą“. Garsiame pasakojime, kuris aprašo [[Kadešo mūšis|Kadešo mūšį]], sakoma [[Ramzis II]] pamatė savo priešus ir „įniršo kaip Mentu, Tėbų valdovas“. [[Egiptas|Egipto]] didieji karaliai – generolai vadinosi Galingaisiai buliais, Mentu sūnumis.