Johannes Eckhart: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ekhartas''' (Brolis Ekhartas) – [[Viduramžiai|vidurmažių]] filosofas, gyvenęs apie [[1260]]-[[1327]] m. Pagrindinė jo [[Filosofija|filosofijos]] mintis: viskas yra Vienis, esantis aukščiau už viską, net ir už [[Dievas|Dievą]].

 

 

Ekhartas gimė kilnių žemvaldžių šeimoje, tačiau apie jo šeimą ir vaikystę beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad jis lankė universitetą [[Paryžius|Paryžiuje]]. Brolis Ekhartas gimė [[Tiūringija|Tiūringijoje]], netoli [[Erfurtas|Erfurto]]. Ekhartas - jo krikščioniškas vardas, pavardė - von Hochheim.

== Filosofinės pažiūros ==

 

 

Kitaip nei šv. Tomas, kuris rėmėsi [[Aristotelis|Aristoteliu]], Ekhartas šliejosi prie [[Neoplatonizmas|neoplatoniškos]] tradicijos. Jis laikomas vienu įtakingiausių [[XIV a.]] šios srovės atstovu. Savo teoriją konstravo pradėdamas nuo Dievybės, kaip aukščiausios būties ir aukščiausio tobulumo, sąvokos. Tas Vienis yra ne tik už ir virš kūrinijos, bet ir virš bei už Dievo kaip asmens: jis yra ne-Dievas, ne-Dvasia ir ne-Asmuo.

[[Absoliutas]], anot filosofo, įeina į žmogų, todėl jis yra religinio gyvenimo centras bei doros šaltinis. [[Krikščionybė]] - tai vidinė būsena, grynai interiorizuota tikrovė, o ne institucija ar formalizuotas įsakymų rinkinys. Žmogų sudaro tai, kas jis yra pats savyje, savo sieloje, o ne tai, kur gyvena ir kam yra pavaldus, kaip elgiasi ir ką veikia. Išoriniai dalykai yra beverčiai.

 

 

Lygiai taip ir išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Pasak Ekharto, tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje. Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas.