Lucijus Kornelijus Sula: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
robotas: smulkūs taisymai
S (wiki sintakse 4)
S (robotas: smulkūs taisymai)
Nepaisant jaunystės užgaidų, atrodo, kad Sula gavo gerą išsilavinimą. Jis laisvai kalbėjo graikiškai, o tai išsilavinusio romėno ženklas ir [[Salustas]] jį apibūdino kaip apsiskaičiusį ir protingą žmogų. Būdai, kuriais jis gavo turtą, leidusį jam dalyvauti politikoje ir lipti karjeros laiptais ([[Cursus honorum]]) nežinomi, nors Plutarchas užsimena apie du paveldėjimus: pamotės ir nekilmingos, bet turtingos ponios.
 
=== '''Afrika ir Jugurtos paėmimas į nelaisvę''' ===
 
[[107 m. pr. m. e.]] Sula buvo nominuotas [[kvestorius|kvestorium]] [[Gajus Marijus|Gajui Marijui]], kuris tiems metams buvo išrinktas konsulu. Marijus tapo armijos vadu kare prieš [[Jugurta|Jugurtą]], [[Numidija|Numidijos]] karalių Šiaurės Afrikoje.
Vadovaujant Marijui, romėnai vykdė planą, labai panašų į Metelo, ir visiškai nugalėjo numidus [[106 m. pr. m. e.]] Tam didelę įtaką turėjo Sulos iniciatyva paimti į nelaisvę Numidijos karalių. Jis įtikino Bokchą, Mauretanijos karalių, išduoti Jugurtą, kai šis pabėgo pas jį prieglobsčio. Iš pat pradžių tai buvo pavojinga operacija, nes Bokchas svarstė Jugurtą perduoti Sulai ar Sulą Jugurtai. Šio žygio viešumas paspartino Sulos karjerą. Dideliam Marijaus nepasitenkinimui, Bokcho padovanota paauksuota raito Sulos statula buvo pastatyta Forume atminti jo pasiekimus.
 
=== '''Kimbrai ir teutonai''' ===
 
Kita grėsmė Romai buvo rimtesnė. [[104 m. pr. m. e.]] migruojančios germanų gentys, tarp jų [[kimbrai]] ir [[teutonai]], patraukė į Italiją. Sula tarnavo Marijui šiame žygyje. Dėl tiesioginės grėsmės miestui, Marijus buvo išrinktas konsulu penkeriems metams, o tai buvo negirdėtas dalykas. Galiausiai su kolega konsulu Katulu, jis pasitiko gentis [[Vercelos mūšis|Vercelos mūšyje]] [[101 m. pr. m. e.]] Tuo metu Sula jau buvo perkeltas į [[Kvintas Lutacijus Katulas Cezaris|Katulo]] armiją. Sula laikomas varomąja jėga nugalint gentis (Katulas buvo beviltiškas generolas ir sunkiai bendradarbiavo su Marijum). Marijui ir Katului buvo suteiktas triumfas už bendrą vadovavimą armijai.
Grįžęs į Romą Sula buvo išrinktas ''Praetor urbanus'' [[97 m. pr. m. e.]] Pagal gandus, taip atsitiko dėl masiško papirkinėjimo. Kitais metais jis buvo paskirtas [[Kilikija|Kilikijos]] provincijos (dabar [[Turkija|Turkijoje]]) prokonsulu. Rytuose jis buvo pirmuoju Romos magistratu susitikusiu su [[partai|Partijos]] ambasadoriumi ([[Orobazas|Orobazu]]) ir pasirinkdamas vietą tarp partų ir [[Pontas|Ponto]] ambasadorių (centrinė vieta garbingiausia), jis nulėmė, tikriausiai netyčia, ambasadoriaus likimą. Orobazas grįžęs į Partiją buvo nužudytas už tai, kad leido Sulai jį pergudrauti. Tame susitikime Chaldėjos pranašas pasakė, kad Sula mirs šlovės ir turtų apsupty. Ši pranašystė turėjo didelę įtaką visą jo gyvenimą. Apie [[93 m. pr. m. e.]] jis grįžo į Romą ir prisidėjo prie [[optimatai|optimatų]], priešingai nei Gajus Marijus. [[92 m. pr. m. e.]] Sula atrėmė Tigraną Didįjį, [[Armėnija|Armėnijos]] karalių, Kapadokijoje.
 
=== '''Italų karas''' ===
 
[[Italų karas]] ([[91 m. pr. m. e.|91]]–[[87 m. pr. m. e.]]) buvo prieš ''socius'', Romos sąjungininkus Italijoje, ir kilo dėl to, kad romėnų pilietinės teisės buvo aukštesnės už kitų Italijos gyventojų. Būdamos Romos respublikos subjektais, šios provincijos galėjo griebtis ginklų norėdamos apsiginti ar dėl nepaprastai didelių mokesčių, o jos neturėjo balso kaip išleisti pinigus, surinktus už mokesčius, ar kaip panaudoti armijas, surenkamas jų teritorijose. Karą iš dalies galėjo sukelti [[Markas Livijus Drusas Jaunesnysis|Marko Livijaus Druso Jaunesniojo]] nužudymas. Jis ketino reformomis suteikti Romos pilietybę visiems Romos sąjungininkams, taip suteikdamas provincijų gyventojams teisę įtakoti [[Romos respublika|Romos respublikos]] politiką. Po Druso nužudymo, dauguma jo reformų, susijusių su pilietybe, buvo paskelbtos negaliojančiomis. Tai labai supykdė provincijas ir jos susivienijo prieš Romą.
Italų karo pradžioje [[Romos senatas|Senatas]] ir aristokratija bijojo Gajaus Marijaus ambicijų, nes jis penkis kartus buvo konsulu nuo [[104 m. pr. m. e.|104]] iki [[100 m. pr. m. e.]] Jie nutarė, kad Marijus iš viso neturi vadovauti karui Italijoje. Tad paskutiniame Romos sąjungininkų maište, Sula galėjo pasireikšti kaip nuostabus generolas. Jis nustelbė Marijų ir Gnėjų Pompėjų Staboną ([[Pompėjus|Pompėjaus Didžiojo]] tėvą). Pvz.: jis užėmė Eklaną, svarbiausią Hirpinio miestą, padegdamas medinius [[brustveras|brustverus]]. Dėl jo sėkmės pergalingai užbaigiant karą, jis buvo [[88 m. pr. m. e.]] pirmąkart išrinktas konsulu su Kvintu Pompėjumi Rufu (kuris greit tapo jo dukters uošviu).
 
=== '''Žolės karūna''' ===
 
Per Italų karą Sula ne vadovavo armijai, bet ir parodė didelę asmeninę drąsą. Noloje jis buvo apdovanotas ''Corona Obsidionalis'' ("Vulkaninio stiklo karūna"), kitaip vadinama ''Corona Graminea'' ("[[Žolės karūna]]"), o tai aukščiausias Romos karinis apdovanojimas, suteikiamas vadovaujančiam generolui už asmeninę drąsą išsaugant Romos armiją mūšio lauke. Kitaip nei kiti Romos kariniai apdovanojimai, šis buvo paskirtas dėl išsaugotos armijos kareivių audringo pritarimo, tad labai mažai yra jį gavusių.
 
=== '''Buvimas konsulu ir pirmas žygis į Romą''' ===
 
Sulai tapus konsulu jis išsiruošė vėl į Rytus Senato paskirtas kariauti [[Pirmasis Mitridato karas|Pirmąjį Mitridato karą]]. Tačiau Romoje jis paliko problemą. Marijus nebuvo senas, bet jis vis tiek turėjo ambicijų vesti armijas prieš karalių [[Mitridatas VI iš Ponto|Mitridatą VI iš Ponto]]. Jis įtikino tribūną Publijus Sulpicijus Rufas|Publijų Sulpicijų Rufą sušaukti asamblėją, kuri atšaukė Senato sprendimą paskirti vadovavimą Sulai. Sulpicijus pasinaudojo asamblėjomis išvaryti senatorius iš Romos Senato, kol neliko pakankamai senatorių sudaryti ''quorum''. Smurtas forume tęsėsi ir kilmingųjų pastangos surengti Sulpicijui linčo teismą, panašų į brolių Grakchtų ir [[Lucijus Apulėjus Saturninas|Lucijaus Appulėjaus Saturnino]], buvo sustabdyti jo [[gladiatorius|gladiatoriškos]] sargybos. Sula turėjo slėptis Marijaus namuose ir tikriausiai asmeniškai maldauti sustabdyti prievartą, bet nesėkmingai. Šiose riaušėse žuvo Sulos žentas.
Sulpicijų išdavė ir užmušė vienas jo vergų, kurį Sula išlaisvino ir nužudė. O Marijus sėkmingai įsikūrė Afrikoje. Kai Sula išvyko, jis rezgė intrigas grįžti į Romą. Tremties metu jis buvo nusprendęs septintą kart tapti konsulu, kaip jam išpranašavo sibilė prieš kelis dešimtmečius. [[87 m. pr. m. e.]] pabaigoje Marijus grįžo į Romą su [[Lucijus Kornelijus Cina|Lucijaus Kornelijaus Cinos]] parama ir nesant Sulos užvaldė miestą. Jis paskelbė Sulos reformas negaliojančiomis ir oficialiai jį ištrėmė. Marijus ir Cina buvo išrinkti konsulais [[86 m. pr. m. e.]] Marijus mirė po dviejų savaičių ir Cina tapo vienvaldžiu Romos šeimininku.
 
=== '''Pirmasis Mitridato karas ir Atėnų apgultis''' ===
 
[[87 m. pr. m. e.]] pavasarį Sula išlipo Dirachijuje, Graikijoje. Azija buvo okupuota Mitridato pajėgų, kurioms vadovavo [[Archelajus]]. Sulos pirmas taikinys buvo [[Atėnai]], kuriuos valdė Mitridato vasalas tironas Aristijonas. Jis patraukė į pietryčius pakeliui kaupdamas atsargas ir pastiprinimą. Sulos štabo viršininkas Lukulas, kuris žygiavo prieky išžvalgyti vietovę ir dėrėtis su Brutijum Sura, kuris buvo romėnų karo vadas Graikijoje. Po pokalbio su Lukulu, Sura perdavė savo karius Sulai. Cheronėjoje visų didžiausių Graikijos miestų, išskyrus Atėnus, ambasadoriai pasitiko Sulą, kuris jiems pareiškė apie Romos ryžtą išvyti Mitridatą iš Graikijos ir Azijos provincijos. Po to Sula patraukė į Atėnus.
Sulos šnipai jam pranešė, kad Aristijonas nepaiso Heptachalko. Jis iš karto pasiuntė pionierius nugriauti sieną. 270 metrų sienos tarp Šventųjų ir Pirėjo vartų pietrytinėje miesto pusėje buvo nugriauta. Vidurnaktį prasidėjo Atėnų siaubimas, po Aristijono patyčių Sula neturėjo nuotaikos būti kilniaširdžiu. Gatvėmis liejosi kraujas ir tik po ilgų kelių draugų graikų (Midijas ir Kalifonas) ir Romos senatorių maldavimų, jis nusprendė nutraukti smurtą. Po to jis susitelkė prie Pirėjo ir Archelajus, matydamas beviltišką savo situaciją, paliko uostą ir prisijungė prie [[Taksilas|Taksilo]] pajėgų. Sula, dar neturėdamas laivyno, negalėjo sutrukdyti Archelajaus pabėgimui. Prieš palikdamas Atėnus jis sudegino uostą. Po to jis patraukė į Beotiją išvyti Archelajaus armiją iš Graikijos.
 
=== '''Cheronėjos mūšis''' ===
 
Sula negaišo laiko užkirsti kelią Ponto armijai ir užėmė Filobeto kalvą, kuri atsišakojo nuo [[Parnasas|Parnaso]] kalno. Nuo jos matėsi Elatėjos lyguma, be to buvo daug medienos ir vandens. Archelajaus armija, tada vadovaujama Taksilo, turėjo atvykti iš šiaurės ir palei slėnį patraukti į Cheronėją. Turėdama 120 tūkst. vyrų, ji buvo bent tris karus didesnė už Sulos. Archelajus norėjo išsekinti priešą, bet Taksilas gavo Mitridato įsakymą iš karto pulti. Tuo tarpu Sula vertė savo vyrus kasti. Po to jis įsikūrė Parapotamio griuvėsiuose. Miestas buvo neįveikiamas ir iš jo buvo lengva kontroliuoti kelią į Cheronėją. Tada jis pajudėjo ir Archelajui pasirodė, kad jis atsitraukia. Jis pasitraukė į įtvirtintą [[palisadas|palisadą]] užnugaryje. Už palisado buvo Atėnų apgulty panaudota artilerija. Archelajus perėjo brastą ir bandė apsupti Sulą, bet jo dešinysis sparnas buvo atmuštas ir kilo suirutė. Karo vežimai puolė romėnų centrą, bet buvo sunaikintos palisado. Po to sekė falangos, bet ir jos neįveikė palisado. Po to Archelajus permetė savo dešinį sparną į kairę, tad Sula, matydamas pavojų, nujojo į kairę pusę ir stabilizavo padėtį. Archelajus toliau permetinėjo karius į kairę, silpnindamas dešinį sparną, ir atgal sugrįžęs Sula įsakė pulti Archelajaus armijos dešinį sparną. Remiami kavalerijos legionai pajudėjo ir sukėlė Ponto armijoj suirutę. Kilo žiaurės skerdynės ir kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Archelajaus armijos liko tik 10 tūkst. karių. Cheronėjos mūšis buvo vienas didžiausių žmonijos istorijoje ir Sula nugalėjo žymiai gausesnę armiją. Tai taip pat pirmas rašytinis karo lauko įtvirtinimų panaudojimas.
 
=== '''Orchomeno mūšis''' ===
 
Romos valdžia (t. y. Cina) pasiuntė [[Liucijus Valerijus Flakas|Liucijų Valerijų Flaką]] su armija nušalinti Sulą nuo vadovavimo armijai. Klako padėjėju buvo paskirtas [[Gajus Flavijus Fimbrija]], prastos reputacijos žmogus. (Ilgainiui jis susipyko su Flaku ir kurstė karius jį nužudyti). Tuo tarpu abi romėnų armijos buvo apsistojusios greta ir Sula skatino savo karius Flako armijoje kelti nesutarimus. Daug karių dezertyravo pas Sulą, kol Flakas susiruošė patraukti į šiaurę kelti grėsmę Mitridato valdoms. O Sula pajudėjo prieš naują Ponto armiją. Jis nusprendė, kad mūšis turi būti prie Orchomeno. Čia ne tik buvo gera vieta mažesnei armijai sutikti didesnę, bet ir tinkama žemė įtvirtinimams išplėsti. Šįkart Ponto armiją sudarė daugiau nei 150 tūkst. karių ir ji įsikūrė priešais užsiėmusius romėnus šalia ežero. Archelajus greit suprato, ką Sula sugalvojo. Jis ne tik liepė kasti griovius, bet ir pilti pylimus, tad Ponto armijai iškilo problemų. Desperatiški antpuoliai buvo atremti ir pylimai kasami vis arčiau. Antrą dieną Ponto armija puolė visa jėga, mėgindama ištrūkti iš pylimų tinklo, bet romėnų legionieriai buvo susigrūdę taip tankiai, kad nepavyko prasiveržti. Pontas vėl buvo sutriuškintas ir prasidėjo skerdynės. [[Plutarchas]] teigia, kad praėjus dviem šimtams metų vis dar buvo randami to mūšio ginklai ir šarvai. Tai buvo vienas iš lemiamiausių mūšių Romai: Mažoji Azija dar tūkstantį metų priklausė jai ir jos įpėdiniams.
 
=== '''Antras žygis į Romą''' ===
 
Po to Sula grįžo į Italiją. Su Metelo Pijaus ir kitų parama, armija peržygiavo Italiją nuo Brundisiumo uosto. Jis nuvijo Marijaus šalininkus, vadovaujamus [[Gajus Marijus Jaunesnysis|Gajaus Marijaus Jaunesniojo]], į Prenestę ir juos užblokavo. Po greito žygio Sulos armija nugalėjo Samnitų pajėgas, vadovaujamas Poncijaus Telesino, [[82 m. pr. m. e.]] lapkričio mėnesį [[Kolino Vartų mūšis|Kolino Vartų mūšyje]]. Dešinysis sparnas, vadovaujamas [[Markas Licinijus Krasas|Marko Licinijaus Kraso]], nulėmė pergalę. Sulai taip pat padėjo jaunasis [[Pompėjus]], kuris nugalėjo Gnėjaus Papirijaus Karbono rėmėjus Afrikoje ir [[Sicilija|Sicilijoje]].
 
=== '''Romos diktatorius''' ===
 
[[81 m. pr. m. e.]] pradžioje Senatas jį paskyrė diktatoriumi neribotam laikui, ''rei publicae constituendae causa'', o "Žmonių asamblėja" ratifikavo paskyrimą. Sula tapo Romos ir visų jos provincijų (išskyrus Ispaniją, kur [[Kvintas Sertorijus]] įkūrė nepriklausomą valstybę) valdovu. Ši neįprasta garbė buvo išimtis Romos politikoje nesuteikti visos valdžios vienam žmogui. Tai buvo precendentas [[Julijus Cezaris|Julijaus Cezario]] diktatūrai ir [[Augustas|Augusto]] valdymui.
Po dvejų metų valdymo Sula pribloškė Romą atsisakydamas absoliučios valdžios. Jis išformavo savo legionus ir atstatė konsulų valdžią (pagal savo taisykles jis balotiravosi ir buvo išrinktas [[80 m. pr. m. e.]]). Jis atleido savo liktorius ir forume vaikščiojo be apsaugos, siūlydamas duoti ataskaitą už savo veiksmus kiekvienam piliečiui. Cezaris vėliau šaipėsi iš Sulos atsistatydinimo, teikdamas, kad "Sula nežinojo savo politinio ABC". Svetonijaus nuomone, ši patyčia labai arogantiška.
 
=== '''Atsistatydinimas''' ===
 
Po antros konsulo kadencijos Sula pasitraukė į užmiesčio vilą prie Puteolio. Jis liko atskirtas nuo kasdieninės Romos politikos, įsiterpdamas labai retai (Granijaus atvejis).
 
{{Commons|Category:Sulla|no=T}}
{{Link FA|de}}
 
[[Kategorija:Senovės Romos konsulai]]
[[Kategorija:Senovės Romos karvedžiai]]
{{Link FA|de}}
 
[[an:Luzio Cornelio Sila]]
427 096

pakeitimai