Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

|religija = [[Protestantizmas|Evangelikų liuteronų]]

}}

 

'''Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė''', '''Kuršo kunigaikštystė''' (''Ducatus Curlandiae et Semigalliae''), buvo [[Abiejų tautų respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] vasalinė valstybė, kuri gyvavo nuo [[1561]] iki [[1795]] m. [[Trečiasis abiejų Tautų Respublikos padalinimas|Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo]], po kurio atiteko [[Rusija]]i. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu 1918 m. taip pat trumpam buvo sudaryta to paties pavadinimo kunigaikštystė apėmusi [[Kuršas|Kuršą]] ir [[Žiemgala|Žiemgalą]]. Vėliau tapo [[Jungtinė Baltijos Kunigaikštystė|Jungtinės Baltijos Kunigaikštystės]] dalimi.

Jos pirmieji valdovai turėjo pretenzijų į visą [[Latvija|Latviją]], todėl jų titulas buvo ''Dei gratia in Livonia Curlandiae & Semigalliae Rex''. Hercogystei viena po kitos vadovavo dvi [[dinastija|dinastijos]] ir pora su jom nesusijusių hercogų. Apėmė dabartinės [[Latvija|Latvijos]] dalį, esančią tarp [[Lietuva|Lietuvos]] (pietuose) ir [[Rygos įlanka|Rygos įlankos]] bei [[Dauguva|Dauguvos]] (šiaurėje). Dauguma gyventojų buvo latviai valstiečiai baudžiauninkai, valdžia priklausė feodalams ir miestiečiams vokiečiams.

 

{{Latvijos istorija}}

Po [[Livonijos karas|Livonijos karo]] ([[1558]]–[[1582]]) nustojo egzistuoti [[Livonija|Livonijos Konfederacija]]. [[Estija|Estijos]] pietvakariai ir [[Latvija|Latvijos]] šiaurės rytai tapo tiesiogiai pavaldūs Lenkijai, ten suformavus [[Pardaugavos hercogystė|Pardaugavos hercogystę]]. O [[Dauguva|Dauguvos]] vakariniame krante buvo sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė. Iš pradžių ji buvo pavaldi [[LDK|Lietuvos didžiajai kunigaikštystei]], o vėliau tiesiogiai Lenkijos-Lietuvos karaliui. Pirmuoju Kuršo [[hercogas|hercogu]] tapo paskutinis [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras [[Gotthard von Kettler|Gothardas Ketleris]].

 

 

Nuo [[1600]] iki [[1629]] m. vyko karas tarp [[Švedija|Švedijos]] ir Lenkijos, po kurio Švedija kontroliavo didžiąją dalį Pardaugavos hercogystės ([[Vidžemė|Vidžemę]]), Lenkijai palikdama tik [[Latgala|Latgalą]] (Lenkų Vidžemę arbą [[Inflantija|Inflantiją]]). Kuršo hercogystė buvo įtraukta į karinius veiksmus Lenkijos pusėje, tačiau pati kare ypatingai nenukentėjo.

{{main|Kuršo kolonijos}}

Hercogas Fridrichas neturėjo palikuonių, tačiau kitu hercogu tapo išvyto Vilhelmo sūnus [[Jakob von Kettler|Jakobas (Jokūbas)]] (valdė 1642–1982 m.). Gyvendamas Vakarų Europoje Jakobas buvo aistringas [[merkantilizmas|merkantilizmo]] idėjų šalininkas. Jis dar labiau išplėtojo metalo apdirbimą ir laivų statybą, taip pat kūrė daug kitų manufaktūrų. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su [[JK|Didžiąja Britanija]], [[Prancūzija]], [[Nyderlandai]]s, [[Portugalija]] ir kt. Jokūbas įkūrė Kuršo hercogystės prekybos laivyną su pagrindiniais uostais [[Ventspilis|Ventspilyje]] ir [[Liepoja|Liepojoje]]. 1639-1682 m. Kuršo kunigaikštystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus. 1642-1657 m. iš Kuršo uostų per Zundą išplaukė 591 laivas.

Tačiau visą šį laiką hercogystė buvo Švedijos ir Lenkijos interesų objektas. [[1655]] m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir prasidėjo [[Lenkijos-Švedijos karas]]. Hercogą Jokūbą sugavo švedai ir laikė nelaisvėje nuo [[1658]] iki [[1660]] m. Tuo metu abi kolonijas perėmė [[Olandija|olandai]], prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos. Karas baigėsi [[Olyvos taika|Olyvos taikos sutartimi]]. Nors hercogas Jokūbas nedelsiant pradėjo hercogystės atkūrimą ir trumpam net atgavo Tobago koloniją, hercogystė daugiau niekada nepasiekė [[1655]] m. išsivystymo lygio.

 

Po Jokūbo mirties [[1682]] m., hercogu tapo jo sūnus [[Fridrichas Kazimiras Ketleris|Fridrichas Kazimiras]]. Jo valdymo metu prekių gamybos apimtys sumažėjo. Patį hercogą labiau domino brangios puotos ir pinigų švaistymas, negu hercogystės vystymasis. Dėl pinigų trūkumo jis net pardavė Tobago salą [[JK|britams]]. Jis mirė [[1698]] m. Fridricho Kazimiro valdymo metu Lenkija padidino savo įtaką hercogystės politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip pat pradėjo rastis ir [[Rusija|Rusijos]] interesai šiame regione.

 

Vienas iš tokių buvo [[Moricas]], Lenkijos karaliaus ir Saksonijos [[kurfiurstas|kurfiursto]] [[Augustas II|Augusto II]] sūnus. Jis buvo išrinktas hercogu [[1726]] m., tačiau soste sugebėjo išsilaikyti tik metus. Jis nepatiko Rusijai, ir Rusijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir išvijo Moricą.

 

Kai Rusijos imperatore tapo [[Ana Ivanovna]], ji Kuršo hercogu [[1737]] m. paskyrė savo favoritą [[Ernstas Johanas Bironas|Ernstą Johaną]]. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybą. Pagal [[Italija|italų]] architektą [[Bartolomėjas Rastrelis|Rastrelli]] buvo pastatytos pilys [[Jelgavos pilis|Jelgavoje]] ir [[Rundalės pilis|Rundalėje]]. Tačiau po Anos mirties Ernstas Johanas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korespondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius [[Augustas III]] pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karlį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Ernstą Johaną, dalis – Karlį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė [[Katrina II]], kuri leido Ernstui Johanui grįžti iš tremties [[1763]] m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas Johanas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir [[1769]] m. perleido sostą savo sūnui [[Pėteris Bironas|Pėterui]].

 

[[1794]] m. birželį – rugpjūtį vakarinė kunigaikštystės dalis (su [[Liepoja]] ir [[Ventspilis|Ventspiliu]]) buvo užimta lietuvių sukilėlių, juos palaikė Kuršo valstiečiai. [[1795]] m. kunigaikštystė prijungta prie [[Rusija|Rusijos]] ir paversta [[Kuršo gubernija]]. Paskutinis hercogystės hercogas po [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|trečio ATR padalijimo]] [[1795]] m. [[kovo 28]] d. atsisakė sosto Rusijos naudai.

 

[[I pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu Kuršo hercogystės teritoriją okupavo [[Vokietija]] ir Kuršo hercogystė [[1917]] m. buvo atkurta. [[1918]] m. [[kovo 8]] d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas pripažino jos nepriklausomybę. Hercogystė nustojo egzistuoti [[1918]] m. [[rugsėjo 22]] d., kartu su [[Baltijos hercogystė]]s paskelbimu.

 

* [http://www.baltische-ritterschaften.de/Bilder/Kurland_Karte_gr.jpg XVII a. Kuršo hercogystės žemėlapis]