Karolina Praniauskaitė: Skirtumas tarp puslapio versijų

}}</ref> poetė ir vertėja.

 

 

Gimė [[Padurbingis|Padurbingio]] dvarelyje ([[Telšių rajono savivaldybė|Telšių raj]].), žemaičių [[bajoras|bajorų]] šeimoje. Tėvas Teofilis Praniauskas mirė, kai Karolinai buvo septyneri, nuo to laiko motina Eleonora vertėsi sunkiai. Karolinos broliai priklausė už Lietuvos nepriklausomybę nuo [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] pasisakantiems žemaičių intelektualams. Nuo vaikystės Karolina sirgo [[džiova]]. Mokėsi savarankiškai, kalbėjo ir rašė [[lenkų kalba|lenkiškai]] ir [[lietuvių kalba|lietuviškai]], vertė iš lenkų kalbos, kurį laiką mokytojavo [[Telšiai|Telšiuose]].

[[1858]] m. broliui Otonui perėmus [[Utena|Utenos]] parapiją, Karolina su motina persikėlė gyventi į Utenos kleboniją. Čia K. Praniauskaitė [[1859]] m. [[gegužės 26]] d. mirė nuo džiovos, sulaukusi tik 31 metų. Jos laiškai ir dienoraščiai po mirties buvo sudeginti, neišliko ir jos fotografijų. Palaidota Utenos kapinėse, nors tikslus kapas nežinomas. Jos vardu pavadinta biblioteka Telšiuose.

 

 

Pirmuosius eilėraščius parašė septynerių metų amžiaus. Kūrybos leidybą finansavo brolis, dirbęs žemaičių vyskupo [[Motiejus Valančius|Motiejaus Valančiaus]] sekretoriate. Kaip poetė buvo žinoma ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, jos kūrybą publikavo populiarūs lenkiški laikraščiai („Warsaw Gazette“ ir kt.).

 

K. Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų buvusi problemiška (originalūs Karolinos darbai buvo publikuoti lenkų kalba), jei ne jos vertimai iš lenkų kalbos. Tarp žymiausių vertimų - dalis J. Kraševskio (Kraszewski) poemos „Vitolio rauda“ (išspausdinta 1858 m.). Tai pirmas šio žymaus lenkų romantiko, daugiausia gyvenusio Vilniuje ir savo kūryboje panaudojusio nemažai lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų, vertimas į lietuvių kalbą.

== Išnašos ==

{{reflist}}

 

[[en:Karolina Proniewska]]