Juodasis trečiadienis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Juodasis trečiadienis''' – [[1992]] m. [[rugsėjo 16]] d. įvykusi Britų politikos ir ekonomikos krizė, kai dėl valiutos perpardavinėtojų vykdyto spaudimo [[konservatizmas|konservatorių]] [[vyriausybė]] buvo priversta ištraukti [[Svaras sterlingų|svarą]] iš [[Europos valiutų kurso mechanizmas|Europos valiutų kurso mechanizmo]] (EVKM). Vienas pagrindinių spekuliacinėse operacijose dalyvavusių verslininkų buvo – [[George Soros]], kuris per susijusias finansines operacijas uždirbo mlrd. JAV dolerių. 1997 m. Britanijos iždas įvertino ''juodojo trečiadienio'' nuostolius 3,4 milijardų svarų.

 

 

Kai 1979 m. EVKM buvo įkurtas, Britanija narystės atsisakė. Sprendimas laikomas labai kontraversišku, kadangi nutarimą priėmęs [[Finansų ministras]] [[Geoffrey Howe]], buvo pagarsėjęs, aktyvus proeuropietis. Jo pasekėjas [[Nigel Lawson]] taip pat tikėjo fiksuoto valiutos kurso privalumais ir, nors buvo tvirtai neapsisprendęs euroskeptikas, idealiu laikė [[Vokietija|Vokietijos]] [[Deutche Mark|markės]] žemos infliacijos ir [[Bundesbank]] geros vadybos pavyzdį.

1990 m. pradžioje, po Vokietijos suvienijimo sekė investicijų antplūdis ir dėl to auganti infliacija buvo stabdoma [[Bundesbank]] nustatytomis aukštomis palūkanų normomis. Pastaroji įtempta finansinė situacija buvo jaučiama visose EVKM bloko šalyse. Britanija ir Italija buvo ypač sunkioje padėtyje dėl turimo [[dvigubas deficitas|dvigubo deficito]]. Šių šalių vyriausybės, vardan nacionalinio prestižo klausimų ir tikėjimo mechanizmo doktrina, vedančia link vieningos Europos valiutos, vietinių kursų keisti nenorėjo. Danijos rinkėjams atmetus [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutartį]], tos Europos valiutos, kurių kursas artėjo prie EVKM koridoriaus ({{en|band}}) apatinės ribos, tapo valiutos perpardavinėtojų taikiniu.

 

 

Prancūzijoje surengto referendumo dėl [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutarties]] išdavoje, buvo surinktas teigiamas balsas ir, rugsėjo pirmosiomis savaitėmis suplanuota, ataka „griebė“ Italijos lirą ir Britanijos svarą. Valiutos perpardavinėtojai skolinosi liras ir svarus ir keitė į Vokietijos markes, tikėdamiesi sėkmingai grąžinsiantys paskolą nuvertėjusia valiuta ir pasipelnysiantys iš skirtumo.

Tą patį vakarą,19.00 val. kancleris [[Norman Lamont]], paskelbė, jog Britanija atsisako narystės EVKM ir palūkanų norma liks 12%.

 

 

Kitos EVKM šalys, kaip Italija, kurių valiutos, dienos metu, viršijo koridoriaus (angl. band) ribas, grįžo į sistemą, praplėtę koridoriaus ribas arba pakeitę centrinius kursus (angl. central parity). Tačiau netgi tada, EVKM-I pasirodė esanti pažeidžiama, tad po dešimties mėnesių taisyklės buvo dar labiau atpalaiduotos ir siūlė mechanizmo narėm taikyti kiek įmanoma mažiau monetarinių suvaržymų.

Iš tiesų Britanijos ekonomika, po juodojo trečiadienio įvykių, gerokai viršijo [[eurozona|eurozonos]] rodiklius ir, nežiūrint trumpalaikių ekonominių nuostolių, daugelis ekonomistų, apibūdindami minėtąją dieną, naudoja ‘baltojo trečiadienio’ terminą (pradžioje terminas prisegtas [[euroskepticizmas|euroskeptikų]], patenkintų dėl [[eurointegracija|eurointegracijos]] pristabdymo). Remiantis [[EBPO]] (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtojimo organizacijos) duomenimis, vidutiniai metiniai augimo tempai tarp 1996 m. ir 2005 m. buvo šie: 2.2% Prancūzijoje, 1.5% Italijoje, 1.3% Vokietijoje, 2% eurozonoje bedrai ir 2.7% Britanijoje.

 

 

* [[2008 m. pasaulio ekonominė krizė]]

* [[Tarptautinis valiutos fondas]]

* [[Valiutų rinka]]

 

[[Kategorija:Ekonomikos istorija]]