Rimtautas Šilinis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
red
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Smulkūs pataisymai, kalbos
Eilutė 17:
R. Šilinio kūryba pasižymi autorinės dokumentikos bruožais. „''Man atrodo, kad tai buvo protestas prieš „direktyvinius“ filmus. Be to, nevalia pamiršti, kad yra toks dalykas kaip noras save parodyti, parodyti, ką aš galiu. Ir taip galiu, ir anaip. Nors tavo pasirinktas personažas – realus žmogus, maga pamodeliuoti jo veiksmus, situaciją''“ <ref>PAUKŠTYTĖ, Rasa. Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus. Kinas, 1999, Nr. 3, p. 10;</ref>, - teigė R. Šilinis interviu.
 
Būdingi režisieriaus dokumentinių juostų elementai – archyviniai dokumentai, užkadriniai interviu epidozai – kontrapunktai (angl. ''{{en|behind - the - scenes''}}) – bei ironizavimas, pasitelkiant įvairias stilistines priemones (iškreiptą muziką, garsus, surežisuotus ar realius įvykius atspindinčius epizodus). Šiuos elementus galima aptikti daugumoje režisieriaus filmų. Pavyzdžiui, filme „Nojaus arka“ ([[1988]]) skamba iškreipta giesmės „Lietuva brangi“ melodija, filme „Be rūpesčio“ ([[1987]]) rodoma valytoja, pasilipusi ant bažnyčios altoriaus altoriaus, filme Lietuvos Respublikos premjerai ([[2003]]) rodomas filmavimui besišukuojantis [[Rolandas Paksas]] ir vėliau klausiantis, ar gerai atrodo. Rinktinius kadrus bei įdomius faktus režisierius perpina su įvairiomis stilistinėmis priemonėmis, metaforinę reikšmę turinčiais kadrais.
 
Jaunoji režisierių karta, atėjusi į [[LKS]] po [[Liudgardas Maciulevičius|L. Maciulevičiaus]], [[Vytautas Žalakevičius|V. Žalakevičiaus]], [[Vytautas Mikalauskas|V. Mikalausko]] ir kitų, atsinešė kitonišką požiūrį į kino dokumentiką. Tuo metu įprastą filmo kompoziciją imta vertinti kaip sustabarėjusią ir pasenusią, ieškota naujų medžiagos pateikimo būdų. R. Šilinio dokumentikoje žiūrovas tarsi įtraukiamas į ieškojimo procesą. Pavyzdžiui, f. „Vienos dienos beieškant“ ([[1968]]). Tai – istorinė publicistika, turinti detektyvinių elementų. Žiūrovas pasąmoningai įtraukiamas į [[Leninas|Vladimiro Iljičiaus Lenino]] vizito Lietuvoje pėdsakų paieškas, skatinamas sekti kievieną ekrane pasirodantį dokumentą, dėlioti faktus, „tikrinti“ įvykių logiškumą.