Rimtautas Šilinis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
red |
S Smulkūs pataisymai, kalbos |
||
Eilutė 17:
R. Šilinio kūryba pasižymi autorinės dokumentikos bruožais. „''Man atrodo, kad tai buvo protestas prieš „direktyvinius“ filmus. Be to, nevalia pamiršti, kad yra toks dalykas kaip noras save parodyti, parodyti, ką aš galiu. Ir taip galiu, ir anaip. Nors tavo pasirinktas personažas – realus žmogus, maga pamodeliuoti jo veiksmus, situaciją''“ <ref>PAUKŠTYTĖ, Rasa. Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus. Kinas, 1999, Nr. 3, p. 10;</ref>, - teigė R. Šilinis interviu.
Būdingi režisieriaus dokumentinių juostų elementai – archyviniai dokumentai, užkadriniai interviu epidozai – kontrapunktai (
Jaunoji režisierių karta, atėjusi į [[LKS]] po [[Liudgardas Maciulevičius|L. Maciulevičiaus]], [[Vytautas Žalakevičius|V. Žalakevičiaus]], [[Vytautas Mikalauskas|V. Mikalausko]] ir kitų, atsinešė kitonišką požiūrį į kino dokumentiką. Tuo metu įprastą filmo kompoziciją imta vertinti kaip sustabarėjusią ir pasenusią, ieškota naujų medžiagos pateikimo būdų. R. Šilinio dokumentikoje žiūrovas tarsi įtraukiamas į ieškojimo procesą. Pavyzdžiui, f. „Vienos dienos beieškant“ ([[1968]]). Tai – istorinė publicistika, turinti detektyvinių elementų. Žiūrovas pasąmoningai įtraukiamas į [[Leninas|Vladimiro Iljičiaus Lenino]] vizito Lietuvoje pėdsakų paieškas, skatinamas sekti kievieną ekrane pasirodantį dokumentą, dėlioti faktus, „tikrinti“ įvykių logiškumą.
|