Puškaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

5 baitai pašalinti ,  prieš 11 metų
S
Smulkūs pataisymai, kalbos
(-liet. pavadinimų transkripcija)
S (Smulkūs pataisymai, kalbos)
Pasėję javus, žmonės aukodavo derlių ir pasėlius saugantiems dievams aukas – gyvulius, ypač kiaules ir jų kojas, turinčias sąsajų su geru žemės išdirbiniu ir dangiškuoju lietumi. Taip pat buvo aukojami gyvybės simboliai – kiaušiniai ir prosenovinis apeiginis valgis – miežinių kruopų (grucės) košė.
 
Puškaičio vardas sietinas su senovės graikų ''{{el|Panu''}} ir kitų indoeuropiečių mitologine tradicija. Yra vardų, turinčių tą pačią šaknį: „pus-“, „puoš-“, pvz., [[Dravidai|dravidų]] ''Pušanas'', kurio vardas siejamas su žydėjimu („pusan“, „pusyati“ – žydėti). Ši kalbinė indoeuropiečių mitologinių būtybių giminystė rodo jų bendrus bruožus, labiausiai pasireiškiančius chtoniniu vaisingumo kultu, kartais su pabrėžtu seksualumu, perteiktu gauruotumu, pasišiaušimu.
 
Dievą Puškaitį garbino ir latviai, bet jie Puškaitį laikė miškų dievu, gretino jį su romėnų ''Silvanu'' ir su oro dievu, vaizduojamu paukščio pavidalu. Taip pat kaip ir lietuviai, Puškaitį siejo su šeivamedžiu ir barzdukais. Ir latvių ir lietuvių kalbose užuot sakius „gražiai sužydėti“ buvo sakoma „supuškuoti“.
427 096

pakeitimai