Kalavijuočių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

20 baitų pašalinta ,  prieš 11 metų
S
Smulkūs pataisymai, kalbos
S (wiki sintakse 2)
S (Smulkūs pataisymai, kalbos)
[[Vaizdas:Kalavijuociai.jpg|thumb|110px|Kalavijuočių ordino antspaudas]]
 
'''Kalavijuočių ordinas''' buvo įkurtas [[1202]] m. [[Ryga|Rygoje]] vokiečių [[vyskupas|vyskupo]] Alberto (m. [[1229]]) iniciatyva. Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią [[krikščionybė|krikščionybei]] etninėse šiaurės [[baltai|baltų]] ir finų (lyvių, [[estijos istorija|estų]]) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi ''Kristaus kariuomenės broliais'' ([[lotynų kalba{{la|lot.]] ''Fratres militiae Christi''}}). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo vasalas.
 
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru Livlando, arba [[Livonija|Livonijos]] vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – Ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti [[bažnyčia|bažnyčią]], taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus (ginklanešius, amatininkus, tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendrame kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo [[pagonybė|pagonys]].
427 096

pakeitimai