1794 m. sukilimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S robotas: smulkūs taisymai
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Sutrumpinimai:
Eilutė 11:
== I sukilimo etapas ==
 
Lietuvoje balandžio mėnesį sukilo bajorų vadovaujamos [[LDK]] kariuomenės dalys, [[balandžio 16]] d. Šiauliuose paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadu paskelbtas [[Jokūbas Jasinskis]]. Po savaitės išvaduotas Vilnius, kuriame sudaryta [[Vilniaus nacionalinė gvardija]] (iki birželio jai vadovavo [[Laurynas Stuoka-Gucevičius]]), [[balandžio 24]] d. Vilniaus rotušėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, sudaryta vyriausybė ([[Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba]], [[LTAT]]) ir vykdomieji organai (deputacijos).
Sukilimo pradžioje [[LTAT]] veikė radikaliau už Lenkijos sukilėlių valdžią, griežtai baudė vidaus priešus. Gegužės mėnesį į sukilimą jau įtraukti visi visuomenės sluoksniai, sukilėliai valdė visą Lietuvą. Apie 10 000 sukilėlių laikėsi puolimo taktikos, mėgino sumušti iš Vilniaus ir Gardino besitraukiančią Rusijos kariuomenę (apie 30 000 karių). Lietuvių valdžia, siekiančia Lietuvos savarankiškumo atkūrimo, nebuvo patenkinti lenkai ir [[gegužės 21]] d. [[LTAT]] Kosciuškos nurodymu panaikinta, [[birželio 4]] d. atleistas vyriausiasis sukilimo vadas Jasinskis, kurį pakeitė iš Lenkijos atsiųstas Michalas Veihorskis.
 
== II sukilimo etapas ==
Eilutė 19:
 
== III sukilimo etapas ==
Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos Kauno ir Ukmergės puolimą. [[S. Grabovskio]] vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš Varėnos link Minsko apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė Alytų, Prienus, Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki 1794 metų rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prusijos kariuomenė.
 
Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. [[Lapkričio 5]] d. Varšuva kapituliavo ir likę [[LDK]] sukilėliai [[lapkričio 16]] d. išsiskirstė Radošicuose.
 
== Sukilimo pasekmės ==
Po sukilimo 1795 metais Rusija, Prūsija ir Austrija pilnai išsidalino [[LDK]] teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis dalyvių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės.
1796 metais ištremtieji sukilėliai amnestuoti.