Antarktidos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 4
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S robotas: smulkūs taisymai
Eilutė 2:
'''[[Antarktida]]''' europiečių buvo atrasta gerokai vėliau už kitus žemynus. Pirmieji žingsniai atrandant šį žemyną buvo vadinamosios „[[Pietų Žemė]]s“ paieškos. [[Džeimsas Kukas]] XVIII a. pabaigoje buvo priartėjęs prie Antarktidos, tačiau dėl ledynų sangrūdos negalėjo priplaukti prie žemyno.
 
== Antarktidos atradimas ==
 
Antarktidos atradimo be išlygų vienam tyrinėtojui priskirti negalima, tačiau mokslininkai paprastai apsiriboja trimis asmenimis, kurie Antarktidą pamatė panašiu laiku. Tai [[Fabianas fon Belingshauzenas]] (Fabian von Bellingshausen, rusiškoje tradicijoje dažnai vadinamas Fadejumi), Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas; [[Edvardas Bransfieldas]] (Edward Bransfield), britų laivyno kapitonas; [[Natanielis Palmeris]] (Nathaniel Palmer), amerikiečių banginių medžiotojas iš Stoningtono, Konektikuto.
Eilutė 8:
Bransfieldas teigia matęs Antarktidą 1820 m. [[sausio 27]] d., t.y. prieš tris dienas, kai žemę pamatė Palmeris. 1820 m. [[sausio 28]] d. Fabianas fon Belingshauzenas ir Michailas Lazarevas dviem laivais pasiekė tašką, esantį per 20 mylių nuo Antarktidos žemyno ir matė ten ledo laukus.
 
=== Belingshauzeno ekspedicija ===
 
1819 m. laivais „Vostok“ ir „Mirnyj" buvo suorganizuota rusų antarktinė ekspedicija, kuriai vadovavo [[Michailas Lazarevas]], laivo “Mirnyj” kapitonas ir Fadėjus Belingshauzenas, vadovavęs laivui “Vostok”. Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo legendinė Pietų Žemė, žemynas, kurio tiek metų ieškojo pasaulio jūrininkai. 1819 metų lapkričio mėnesį “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė [[Rio de Žaneiras|Rio de Žaneirą]]. Po to ekspedicija keliavo toliau. Pietuose rusų keliautojų laukė tas pats kaip ir Džeimso Kuko vadovaujamų laivų: apšalo lynai, o burės tapo panašios į metalo lakštus. 1820 metų [[sausio 28]] d. “Vostok” ir “Mirnyj” pasiekė 69°25’ pietų platumos. Virš laivų ratus suko daugybė poliarinių paukščių. Viskas rodė, kad netoliese yra žemė. Tą dieną Rusijos jūrų keliautojai pamatė Antarktidą. Dar porą kartų tą antarktinę vasarą laivai “Vostok” ir “Mirnyj” perkirto Pietų poliaratį ir stengėsi nuplaukti kiek galima toliau. [[Vasario 18]] d. jie beveik priplaukė prie “ledinio žemyno”. Vietos, kurią jie pasiekė, koordinatės – 69°06’ pietų platumos ir 15°52’ rytų ilgumos. Greta plytėjo Antarktidos žemyno krantas, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Princesės Regnhilės Krantu. Antarktinei vasarai pasibaigus laivai “Mirnyj” ir “Vostok” nuplaukė iš poliarinių vandenų į Australiją. Belingshauzenas ir Lazarevas neabejojo, kad didžiulė ledo storymė, kurią jie matė 1820 metų [[sausio 28]] d., – tvirta žemė, tačiau tai reikėjo patvirtinti nenuginčijamais įrodymais. 1821 m. ekspedicija vėl buvo priartėjusi prie Antarktidos ir matė žemyno pakrantę.
 
== Išsilaipinimas ==
 
Pirmasis žmogus, kuris išsilaipino Antarktidoje, buvo prancūzas Žiulis Diumon – d'Urvilis (Jules Sébastien César Dumont d'Urville; 1790-1842). Jis tai padarė 1840 metais.
 
== Pietų polius ==
Po to, kai 1831 m. buvo nustatyta pietų magnetinio poliaus padėtis, keletas tyrinėtojų ir mokslininkų bandė jį pasiekti. Vienas iš tyrinėtojų [[Džeimsas Klarkas Rosas]] (''James Clark Ross'') nustatė jo apytikrę vietą, tačiau negalėjo jos pasiekti. Jis ištyrė Roso šelfinį ledyną, kuris po to buvo pavadintas jo vardu.
 
Eilutė 25:
R. Amundseno žygis buvo pakartotas tik 1957 m. pabaigoje, kai Pietų ašigalį pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris, kuris keliavo specialiai pritaikytais traktoriais.
 
== Šiuolaikiniai tyrinėjimai ==
Šiais laikais veiklą žemyne reguliuoja 1959 m. [[gruodžio 1]] d. pasirašyta ir 1961 m. [[birželio 23]] d. įsigaliojusi Antarktidos sutartis. Pagal šią sutartį Antarktida nepriklauso jokiai šaliai ir negali būti naudojama kariniams tikslams.