Alžyro karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ankstų [[1954]] m. [[lapkričio 1]] d. rytą FLN partizanai pradėjo ataką įvairiose Alžyro dalyse prieš karinius taikinius, policijos postus, sandėlius, komunikacijos įrenginius. Iš Kairo FNL paskelbė proklamaciją, kviečiančią Alžyro musulmonus prisijungti prie kovos už „suverenios, demokratinės ir socialinės Alžyro valstybės atstatymą, [[Islamas|islamo]] principų rėmuose“. Prancūzijos vidaus reikalų ministras socialistas [[Fransua Miteranas]] (''François Mitterrand'') griežtai atsakė, kad „vienintelės galimos derybos yra [[karas]]“. Premjero Pjero Mendeso (''Pierre Mendès'') reakcija į įvykius nustatė Prancūzijos politikos toną sekantiems penkeriems metams. Prancūzija tik prieš kelis mėnesius likvidavo Prancūzijos imperiją [[Prancūzijos Indokinija|Indokinijoje]]. [[Lapkričio 12]] d. Nacionaliniame Susirinkime premjeras paskelbė, kad „Negalima nusileisti, kai kalba eina apie [[nacija|nacijos]] vidinę taiką, Respublikos vienybę ir vientisuma. Alžyro departamentai yra Prancūzijos Respublikos dalis. Jie buvo prancūzų ilgą laiką ir jie negrįžtamai yra Prancūzijos (…) Jie ir metropolinė Prancūzija negali atsiskirti“.

 

[[Konfliktas]] plėtėsi, ypač po to, kai nuo 1956 m. nepriklausomos Tuniso ir Maroko valstybės ėmė palaikyti FLN. Prancūzų kariuomenė buvo padidinta iki 400 000 karių ir pasiekė tam tikrų pergalių. 1957 m. Alžyro mūšyje FLN buvo sumušta. Tačiau net po to, kai Prancūzija sugebėjo iš dalies sustabdyti FLN aprūpinimą [[ginklas|ginklais]] ir [[amunicija]], iki galo likviduoti FLN partizanų būrių nepavyko.

 

 

[[Alžyro istorija]]i šis karas šalia nepriklausomybės iškovojimo turėjo didelę reikšmę, nes jo metu kariškiai įgavo didelę įtaką politikoje ir iki šiol blokuoja realų šalies demokratizavimą.

 

 

[[ar:ثورة جزائرية]]