Po dešimties metų jis grįžo į šiaurės Afriką ir apsigyveno [[Bedžaja|Bedžaje]], čia atsirado ir pirmieji jo pasekėjai. Jų tarpe buvo ir [[Abdal Muminas]]. Moraliniai principai, kurių aiškinimus pradėjo reformatorius Tumartas, buvo charakterizuojami kaip labai griežti. Jis propagavo ankstyvąjį islamą, t.y. skatino atsisakyti alkoholio, draudė pasilinksminimus (tametarp tarpejų ir muziką), smerkė prabangą ir laisvas moteris. Visa tai nebuvo nauja, bet moraliniai principai, vyravę tuo metu [[Magrebas|Magrebe]] nuo [[Tunisas|Tuniso]] iki [[Marakešas|Marakešo]] buvo visai kiti. Apie [[1120]] m., kai jis turėjo dešimtis pasekėjų, Ibn Tumartas savo mokymą perkėlė į [[Atlaso kalnai|Atlaso]] berberų kraštą. Praėjo keli metai ir aplinkinės gentys pripažino jį [[Imamas|imamu]], prisiekė nepalikti jo šventajame kare prieš Maroką valdančius [[Almoravidai|Almoravidus]]. Ibn Tumartas pasiskelbė ''[[Mahdis|mahdi]]'' – neklystančiu [[Imamas|imamu]], Dievo pasiuntiniu, kad naikintų paklydėlius ir garantuotų savos tiesos tikėjimo pergalę. [[1125]] m. jis įsikūrė mažame [[Tinmalas|Tinmalo]]<ref>http://lexicorient.com/morocco/tin_mal.htm Tinmalo mečetė Atlaso kalnuose</ref> kaimelyje. Kariniai veiksmai prieš Almoravidus prasidėjo dar [[1122]] m. [[1128]] m. Almochadų armija keturiasdešimt dienų buvo apsupusi [[Marakešas|Marakešą]], bet galiausiai, patyrusi didelius nuostolius, atsitraukė. Praėjus keletui mėnesių po šios operacijos Ibn Tumartas mirė. Jo mirtis dvejus metus buvo slepiama nuo kitų Almochadų, o visus reikalus tvarkė „dešimtininkai“. Tik [[1130]] m. Abdal Muminas buvo pripažintas mahadi paveldėtoju ir gavo kalifo titulą.
