Adomas Varnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1908]] metais, Antroje lietuvių dailininkų meno parodoje [[Vilnius|Vilniuje]], Adomas Varnas pasirodė su savo pirmaisiais kūriniais ir nuo to laiko greta mūsų meno pirmūnų: [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|M. K. Čiurlionio]], K. Šklėriaus, [[Petras Kalpokas|P. Kalpoko]] ryškiai ir produktyviai pajungia savo kūrybinį genijų [[lietuviai|lietuvių]] jaunutės tapybos ugdymui. Po suruoštų individualių parodų ([[1906]]–[[1911]] m.), Adomas Varnas nusipelnė savarankiško tapytojo —– [[portretas|portretisto]], grindusio portretuojamą asmenį giliu [[psichologija|psichologiniu]] tikrumu, neabejotinai valdžiusio įgytą akademinį išsilavinimą bei technines priemones su šiek tiek juntamu vakariečių mokyklų romantiniu atspalviu, vardą. '''Jo kūriniai''': '''''„Dailininkas ir gamtininkas“, „Pesimistas“, „[[Baltrušaitis]]“, „[[Jonas Biliūnas|Biliūnas]]“''''' ir visa eilė kitų portretų liudija dailininko visišką subrendimą piešime ir spalvų derinime. Tuomet jau pastebėta išryškėjusi tapytojo individualybė, pagrįsta logišku samprotavimu, su gausia kūrybine intuicija. Aiškus konstrukcijos supratimas, remiantis sintetiniu principu, formų pajautimas, dekoratyvinių plėmų nuosaikus reguliavimas, skoningas kontrastų panaudojimas ryškiu siūlu tęsiasi per visus A. Varno kūrybos laikotarpius. Adomas Varnas tapė portretus, nenuslysdamas į pigų išviršinį blizgesį ar banalų [[realizmas|realizmą]], kas buvo ypač pavojinga pačiam tapytojui, gyvenant neturtingose sąlygose. Adomo Varno paveikslas '''„Bangose“''' iš [[1912]] metų prabyla į žiūrovą labai jau svaria ir ryžtinga kalba. Ši dviejų galvų kompozicija plačia prasme simboliškai vaizduoja nelygią, tačiau prasmingą žmogaus gyvenimo kelionę, idealisto kelionę, apgaubtą audrų ir pavojų. Tai amžinos draugystės kilnus prisipažinimas, giliai širdimi pajaustas, energingu teptuko brūkiu tiksliai išpieštas, niūriuose spalvų tonuose ir pustoniuose išlaikytas ir užbaigtas paveikslas, liudijąs sekančioms kartoms lietuvio gerą skonį ir idealizmą. Tai spalvomis ir energingu rankos mostu išreikšta drobėje autobiografijos iškarpa. Dar prieš [[1914]]–[[1918]] metų [[karas|karą]] Adomui Varnui buvo leista sugrįžti į Lietuvą, kur buvo beįsijungiąs į savo krašto jau įsibėgėjusį kultūrinį judėjimą. Tačiau karo liepsna išsiplėtė ir, persimetusi į mūsų žemę, aktyvius kultūrininkus, o drauge ir A. Varną, vėl išblaškė. [[Odesa|Odesoje]] A. Varnui buvo pavesta organizuoti šelpimą nuo karo nukentėjusiems pabėgėliams. Iš po dailininko teptuko taip pat iškila: '''''„[[Pranas Mašiotas|Mašioto]]“, „[[Jonas Jablonskis|Jablonskio]]“, „Yčo“''''', o ypač monumentalus '''''„[[Jonas Basanavičius|Basanavičiaus]]“ ir „Žilinsko“''''' portretai. Šiuose paveiksluose irgi juntamas tapytojo nuoširdus darbas, taiklus gamtos pastabumas, pasigėrėtinas piešinio valdymas. [[1927]] metais Kaune minėjo 20 metų kūrybinio darbo jubiliejų ir suruošė sukaktuvinę savo darbų parodą. [[1937]] metais - 30 metų darbo sukaktis, kurios proga suruošė apžvalgines parodas Kaune ir gimtajame miestelyje [[Joniškis|Joniškyje]]. Iš bažnytinių A. Varno paveikslų verta paminėti [[Joniškio bažnyčia]]i [[1937]] m. darytą Angelo Sargo altoriui prasmingą kompozicija, kuri įnešė jaukumo nors į vieną bažnyčios kampelį, nes pats bažnyčios vidus po restauracijos vietos vidurinės mokyklos piešimo mokytojo buvo skandalingai sudirbtas.

Žymiai ryškiau pasireiškė A. Varnas gausiomis [[pašto ženklas|pašto ženklų]] serijomis: Istorinių įvykių, Pirmojo [[Steigiamasis Seimas|Steigiamo Seimo]], Didžiųjų Lietuvos [[kunigaikščiai|Kunigaikščių]], bei pavieniais —– vaizduojančiais jaunos valstybės aktualijas. Reikšmingiausius A. Varno grafinius darbus reikia skaityti: 33 mūsų politikos veikėjų [[šaržas|šaržus]] (originalai buvo pavesti [[Vytautas Didysis|Vytauto Didžiojo]] muziejaus globai). Karikatūras aktualiomis temomis, tilpusias [[satyra|satyriniuose]] žurnaluose ir [[litografija|litografinius portretus]], literatūros ir meno asmenybių. Litografiniai portretai: [[Motiejus Valančius|Valančiaus]], [[Simonas Daukantas|Daukanto]], [[Žemaitė]]s, [[Jonas Basanavičius|Basanavičiaus]], [[Maironis|Maironio]], [[Vincas Kudirka|Kudirkos]], [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|Čiurlionio]] ir kitų, kuriuos pats dailininkas labai kruopščiai ant litografinio akmens paruošė [[Praha|Prahoje]] spaudai, yra taip pat didžiai reikšmingi, ypač besimokančiam jaunimui jie ne tik priminė lietuvių žymių asmenybių vardus, bet buvo taip pat labai gerų piešinių pavyzdžiai, kuriuose atsispindėjo dailininko nuoširdus atsidavimas savam pašaukimui ir didelis sugebėjimas išryškinti piešinyje pačius esmingiausius galvos ir veido bruožus, išskiriant nereikalingas detales. Todėl pažymėtina ir švietimo vadovybė, kuri rėmė dailininko sumanymą, turėti mokyklose ir viešose susirinkimų salėse skoningus, pieštus žymių tautos asmenybių portretus. Dar prie grafinių darbų yra priskirtini eskizai, daryti spalvotu pieštuku [[1932]] metais [[Ženeva|Ženevoje]], ministeriui Zauniui ginant [[Klaipėda|Klaipėdos]] krašto bylą. Tai arti 200 grakščių piešinių įvairių valstybių diplomatų, iš kurių A. Varnas norėjo vėl sudaryti politinių paveikslų seriją, tačiau dėl įvairių priežasčių to įgyvendinti negalėjo.