Carl Rogers: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Karlas Rodžersas''' (angl. Carl Rogers, gimė [[1902]] m. [[sausio 8]] d. Oak Park, [[Ilinojus]], mirė [[1987]] m. [[vasario 4]] d.) buvo įtakingas Amerikos psichologas ir vienas iš [[humanistinė psichologija|humanistinės psichologijos]] įkūrėjų. Rodžersas laikomas mokslinių tyrinėjimų psichoterapijoje iniciatoriumi ir už savo pasiekimus šioje srityje [[1956]] m. buvo apdovanotas [[Amerikos psichologų asociacija|Amerikos psichologų asociacijos]]. Jo unikalus metodas suprasti asmenybę ir tarpusavio santykius, orientuotas specifiškai į asmenį kaip visumą, buvo plačiai pritaikytas įvairiose srityse, kaip antai psichoterapija (Rodžerso [[humanistinėį asmenybę orientuota terapija]]), švietimas, organizacija. Likus keturioms dienoms iki jo mirties, jis buvo apdovanotas [[Nobelio taikos premija]] už savo veiklą sprendžiant tautinių grupių konfliktus [[Pietų Afrika|Pietų Afrikoje]] bei šiaurinėje [[Airija|Airijoje]].

Pradžioje jis studijavo žemdirbystę Wisconsin-Madison universitete, tada istoriją, vėliau - religiją. 1922 m., būdamas dvidešimties, sudalyvavo tarptautinėje krikščionių konferencijoje [[Pekinas|Pekine]], [[Kinija]], po kurio ėmė abejoti savo religiniais įsitikinimais. Kiek vėliau jis nusprendė keisti savo profesiją, ir po dviejų metų, palikęs seminariją, perėjo į Teachers College [[Kolumbijos universitetas|Kolumbijos universitete]], ten 1928 m. baigė magistrą, o 1931 įgijo mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1935 ligi 1940 jis dėstė Rochester universitete, kur parašė savo pirmąją knygą ''The Clinical Treatment of the Problem Child'' (1939). 1940 tapo klinikinės psichologjos profesoriumi Ohio State universitete, kur parašė antrąją savo knygą ''Counseling and Psychotherapy'' (1942). Joje jis suformulavo pirmuosius [[humanistinėį psichoterapijaasmenybę orientuota terapija|humanistinės psichoterapijos]] principus. Čikagos universitete (1945-1957) profesoriaudamas jis padėjo įkurti konsultavimo centrą, kuriame atliko tyrimus jo metodų efektyvumui nustatyti. Savo teorijas ir atradimus jis perteikė savo knygose, ''Client-Centered Therapy'' (1951) ir ''Psychotherapy and Personality Change'' (1954). Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų ''On Becoming a Person'' (1961).