Indonezijos ekonomika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas. 1976 m. Indonezijoje buvo 17,8 mln. bedarbių ir pusiau bedarbių.

 

Indonezija priklauso [[nafta|naftą]] eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą. Indonezijos naftos gavyba sudaro 2,4% pasaulinės naftos gavybos.

 

Norėdama sumažinti priklausomybę nuo naftos eksporto, Indonezija ėmė eksploatuoti milžiniškus [[gamtinės dujos|gamtinių dujų]] išteklius. Dujos paprastai eksportuojamos suskystintos.

 

* [[Nafta]] ir dujos 24%

* Kiti pramonės gaminiai 19%

* Drabužiai ir avalynė 13%

 

 

Fabrikai gamina įvairiausias prekes, tarp jų ir nesudėtingus elektroninius prietaisus. Muntoke (Bankos saloje) 1967 metais pastatyta alavo lydymo gamykla. Bintano saloje kasamas [[boksitas]], Sulavesio saloje – nikelio rūda.

Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač [[cementas|cemento]]), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas.

 

 

Svarbiausia žemės ūkio produkcija: ryžiai, kasava (manijokų rūšis), žemės riešutai, kakava, kava, palmių aliejus, kopra; vištiena, jautiena, kiauliena, kiaušiniai.

Jūrose gaudomi omarai, krevetės, trepangai, vėžliai. Indonezijos rytuose renkami perlai ir perlamutrinės kriauklės.

 

 

2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3%, JAV 12,1%, Singapūras 8,9%, Pietų Korėja 7,1%, Kinija 6,2% (2003).

 

Javos sala (su Madūros sala) – svarbiausias ekonominis rajonas. Užima 7% Indonezijos teritorijos. Jame gyvena ⅔ Indonezijos gyventojų; yra apie ½ dirbamų žemių. Nuimama daugiau kaip 50 % viso Indonezijos ryžių ir batatų derliaus, daugiau kaip 70 % kasavos, daugiau kaip 75 % kukurūzų ir žemės riešutų, apie 85 % sojų, ¾ arbatos, pagaminama beveik visa cukraus. Kapoko, chininmedžio žievės, visa tikmedžio produkcija. Auginama apie ⅔ galvijų ir daugiau kaip 80 % avių bei ožkų. Gaunama nafta, kasama mangano rūda, fosforitai, siera, auksas, sidabras. Svarbiausi apdirbamosios pramonės centrai: Džakarta, Surabaja, Semerangas, Bandungas, Čeribonas, Džokjakarta, Surakarta, Malangas, Madiūnas. Sumatros saloje ruošiamos mineralinės ir žemės ūkio žaliavos eksportui (iki ⅔ viso eksporto). Svarbiausias plantacinių ūkių ir kalnakasybos rajonas. Kalimantano sala – didžiausias, bet ūkiškai mažai naudojamas rajonas. Kertamas miškas, gaunama nafta, [[akmens anglis|akmens anglys]], deimantai. Sulavesio sala – agrarinis rajonas su kalnakasybos pramone. Irian Džaja – mažiausiai ūkiškai naudojamas ir rečiausiai gyvenamas rajonas. Gaunama nafta. Kertamas miškas.

 

[[id:Ekonomi Indonesia]]

[[io:Ekonomio di Indonezia]]

[[ms:Ekonomi Indonesia]]

[[oc:Economia d'Indonesia]]