Žemaitkiemis (Babtai): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Anuliuotas naudotojo 88.222.116.140 (Aptarimas) darytas keitimas 2044324 |
Žyma: Žyma: Galimi keiksmažodžiai |
||
Eilutė 19:
==Istorija==
Istoriniuose šaltiniuose Babtynas pradedamas minėti 1394 metais aprašant kryžiuočių karo kelią nuo Kremilavos iki Nevežio. Tekste minimas kaimas su šešiomis šeimomis. Dvaras prie kaimo atsirado tik 15 amžiuje. Jį mini 16a. pradžios istoriniai šaltiniai. Tuo metu dvarą valdė Šiukstos. Jonas Stanislovas Šiuksta buvo Kauno žemietijos teisejas, Vilkijos seniūnas, o veliau - Kauno vaitas. Šiukstos duktė Ona Rozė ištekėjo už Jono Prozoro, Kauno dvarininko ir rašytojo. Nuo 1697 visą šimtmetį dvara valdė grafai Prozorai. Iki jų pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant nekartą rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730, prasidejo mūrinių statinių epocha. Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir ginybiniu bokštu. Tuo pat metu statytas ir lobyno pastatėlis.
1797 Prozorai pardavė Babtyna Burhardui fon Korfui, o netrukus dvara isigijo kunigaikščiai Giedraičiai ir valdė jį iki 1830. Tuo metu Giedraičiai jau buvo prarade savo galią, Prozoru išpuoselėtą dvarą apleido, ūkio neprižiūrėjo ir nugyventa iki liudnos buklės pardavė grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, Raudondvario ir daugelio kitų dvarų savininkui. Grafo valdos buvo plačios: apie 10 000 ha žemės ir miškų, apie puspenkto tukstančio baudžiauninkų. Reprezentacinius rūmus turėjes Raudondvaryje, Babtyną Tiškevičius pavertė grynai ūkinės veiklos centru. Tuo metu, 19 amžiaus antrame ketvirtyje pastatytas mūrinis svirnas ir didysis kluonas, kurie iki šių dienų išlaikė daugmaž nepakitusią išvaizdą ir strukturą. Kiek velesnis ir labiau rekonstruotas yra arklidžių - tvarto pastatas. Iš neišlikusių pastatų paminėtinos Tiškevičiaus valdymo laikais statytos dvaro arklidės; tai buvo ispūdingas raudonų plytų pastatas, panašus į Plungės dvaro arklides, kuris nukentėjo gaisre ir buvo nugriautas. Visas dvaro pastatu kompleksas valdant turtingai ir įtakingai grafų Tiškevičiu šeimai normaliai funkcionavo ir buvo ūkiškai tvarkomas iki I-ojo Pasaulinio karo.
Po karo ir 1922 metų žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas. Nepriklausomybės laikais Babtyno žemės išdalintos Lietuvos kariuomenės savanoriams ir apylinkės bežemiams bei mažažemiams ūkininkams. 20 ha gavo ir generolas Vladas Nagius - Nagevičius, žymus kulturos veikėjas muziejininkas. Beto, jam buvo priskirtas dvaro centras ir 80 ha žemės pavyzdiniam ūkiui isteigti. Nagevičiaus iniciatyva buvo pakeistas dvaro pavadinimas: vietoj Babtyno atsirado Žemaitkiemis. Tai buvo tipiskas ūkine veiklą vystantis dvaras, kurio tikslas, gerai tvarkantis, išauginti kuo daugiau žemės ūkio produkcijos. Ukininkauti sekėsi gerai ir netrukus dvaras ištikrųjų tapo pavyzdiniu, rentabiliu ūkiu. Beto, generolo Nagevičiaus asmenybės dėka, dvaras tapo Kauno šviesuomenės, kilmingųjų ir aukštų pareigūnų traukos vieta.Žmonės iki šių dienų mena dideles šventes vykusias Žemaitkiemyje. Viena iš jų Joninės: į jas suplusdavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų, gal tūkstantis, o gal ir daugiau, dalyvaudavo artistai iš Kauno, vykdavo vaidinimai, banketai aukštų pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Kieme šokdavo jaunimas, Nevežio pakrantėse per naktį degdavo laužai ir trykšdavo linksmybės. Bėje, tais laikais Nevežiu kursavo garlaiviukas iš Kauno, kuris buvo mėgiama generolo ir jo draugų susisiekimo priemonė. Deja Antras Pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą. 1944 generolas Nagevičius pasitraukė į vakarus, mirė JAV 1954.
Pokariu dvare, kaip ir daugelyje Lietuvos dvarų, isikūrė kolūkio centras. Rūmuose buvo kolūkio ir apylinkės kontora, veikė biblioteka, vyko kino ir šokių vakarai. Svirnas tarnavo kaip grūdų sandėlis, kluonas - trašų sandėlis. Pastatai patyrė daugybe nemokšiškų, net barbariškų pertvarkymų. Rūmai galiausiai pavirto daugiabučiu gyvenamu namu, o visoje teritorijoje buvo pristatyta neaiškios paskirties menkaverčių pastatėlių ir priestatų. Tačiau didžiausią nuopolį dvaras patyrė Lietuvai atgavus nepriklausomybe, kai kolūkis likvidavosi ir neprižiurimi pastatai labai greitai pasieke kritinę būklę. Paskutiniai dvaro gyventojai laikė rumuose gyvulius, kureno viską, ką pajėgė ir vertė šiukšles bei pamazgas tiesiai po langais.
1999 metais dvaro savininku tapo Mindaugas Šventoraitis. Jo entuziazmo ir pastangų dėka Žemaitkiemis iš buvusio šiukslyno atgyja naujam gyvenimui: tvarkoma aplinka, sutvarkytuose ir restauruojamuose svirne ir kluone pristatomos įdomios ir vertingos senovinių padargų, ūkio technikos paveldo ir motociklų kolekcijos. Vystoma kultūrinė veikla: vyksta įvairios dailės parodos, kasmetiniai menininkų plenerai, koncertai, tradicinės šventės. Atgaivinamos Joninių tradicijos.
[[1968]]–[[1986]] m. buvo [[Panevėžiuko apylinkė]]s centras.
| |||