Pirmoji žinoma teorija buvo senovės graikų filosofo Aristotelio, iškelta dar trečiame amžiuje pr. Krm. e. Ji aiškino griaustinį kaip debesų susidūrimo pasėkmę. Vėliau buvo pasiūlyta begalės teorijų. Pavyzdžiui, 19-o amžiaus viduryje buvo iškelta teorija, kad žaibas sukelia vakuumą. 20-tame amžiuje buvo priimtas konsensusas, kad griaustinis tikriausiai prasideda sprogimo banga dėl staigaus šiluminio žaibo kanale esančios plazmos išsiplėtimo. Per tūkstantąją sekundės dalį oras įšyla maždaug iki 28000˚C. Toks karštis sąlygoja jį kilti į viršų, apsupant šaltą orą didesniu greičiu nei jame nukeliautų garsas. Ši smūginė banga garsu panaši sprogimą arba į viršgarsinio lėktuvo keliamą triukšmą. Yra ir kitų nuomonių, kurios griaustinį aiškina žaibe esančioje plazmoje vykstančiais elektrodinaminiais efektais.