Sergejus Diagilevas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Sergejus Diagilevas gimė turtingoje šeimoje, [[Novogorodo gubernija|Novgorodo gubernijoje]]. Artėjant [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] gyvavimo pabaigai, baigė [[Permė|Permės]]s gimnaziją. [[1890]] metais išsiųstas į sostinę studijuoti [[teisė|teisę]] [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgo]] [[universitetas|universitete]]. Galiausiai be teisės studijų ėmė lankyti paskaitas Sankt Peterburgo [[muzikos konservatorijoja|muzikos konservatorijoje]], kur studijavo [[dainavimas|dainavimą]] ir [[muzika|muziką]]. Manoma, kad polinkį muzikai jis perėmė iš savo pamotės. Baigęs studijas [[1892]] m., Diagilevas toliau nebesvajojo tapti kompozitoriumi (jo dėstytojas profesorius Nikolajus Rimskis - Korsakovas pasakė jam, kad jis neturįs jokio talento muzikai), nors Diagilevas jau buvo patekęs į įtakingų meninkų ratą. Diagilevas sulaukė pagalbos iš [[Aleksandro Benua]], plėtė savo žinias [[Rusijos]] ir Vakarų meno srityse. Po 2 metų jis atsidavė savo naujai aistrai, netgi keliavo į užsienį studijuoti, galiausiai buvo gerbiamas ir pripažintas kaip vienas iš labiausiai išsilavinusių savo menininkų rate.

Diagilevo draugai liko jam ištikimi, sekė juo ir padėjo jam rengti parodas, parengtas Meno pasaulio idėja. [[1905]] metais jis parengė milžiniską parodą rusų dailininkų [[portretas|portretistų]] Sankt Peterburge. Diagilevas apkeliavo visą [[Rusija|Rusiją]], ieškodamas anksčiau nematytų Rusijos portretų meno [[šedevras|šedevrų]]. Po 1 metų jis nugabeno didžiulę Rusijos meno parodą į [[Paryžius| Paryzių]]. Tai buvo ilgo bendradarbiavimo su Prancūzija pradžia. [[1907]] m. jis pristatė penkis rusiškos muzikos koncertus [[Paryžius|Paryžiuje]], [[1908]] m. parengė [[Opera|Operą]] „Borisas Godunovas" [[Paryžiaus opera|Paryžiaus operoje]] su solistu [[Fiodoras Šaliapinas|Fiodoru Šaliapinu]]. Sulaukę didžiulio pasisekimo, Sergejaus Diagilevo artistai buvo pakviesti kitais metais grįžti su [[baletas|baletu]] ir opera ir tai vedė prie „Rusų sezonų" rengimo. Diagilevo trupėje buvo geriausi Rusijos šokėjai, tarp kurių - [[Ana Pavlova|Ana Pavlova]], [[Vaclovas Nižinskis|Vaclavas Nižinskis]], [[Tamara Karsavina|Tamara Karsavina]], [[Vera Karali|Vera Karali]] ir jų pirmasis pasirodymas [[1909]] gegužės [[19]] d. tapo sensacija.

„Rusų sezonai" buvo rusų menininkų gastrolės iš pradžių Paryžiuje, vėliau- kitose Europos šalyse, tokiose kaip [[Anglija|Anglija]] , [[Italija|Italija]] , [[Vokietija|Vokietija]] , [[Austrija|Austrija]] . „Rusų sezonai" prasidėjo [[1906]] m. ir tęsėsi iki [[1914]] m. Iš pradžių „Rusų sezonuose" buvo organizuojamos dailininkų parodos, koncertai, vėliau- operos, spektakliai, o nuo [[1909]] m. Aleksandro Benua iniciatyva buvo įtrauktas ir baletas. Diagilevas „Rusų sezonų" misija laikė supažindinti Europą su rusų menu. Ypač didelę įtaką šis reiškinys padarė europietiško klaisikinio baleto atgimimui, scenografijai, paskatino baleto mokyklų atidarymąir naujų trupių kūrimąsi. Nuo [[1911]] m. Diafilevas atidarė neoficialią baleto trupę „Diagilevo rusų baletas" . Vėliau su juo bendradarbiaus tokie baletmeisteriai kaip [[Vaclovas Nižinskis|Vaclovas Nižinskis]] , [[Bronislava Nižinskaja|Bronislava Nižinskaja]] , [[Džordžas Balančinas|Džordžas Balančinas]] , [[Seržas Lifaris]] . Nuo [[1914]] m. iki [[1929]] m. Diagilevas kuria naują meninį centrą, jis ima orientuotis į Europos kultūrą. Jis artimai bendradarbiauja su [[Žanas Kokto|Žanu Kokto]] ,[[Pablas Pikasas|Pablu Pikaso]] , [[Sergejumi Prokofjevu|Sergejumi Prokofjevu]] , Fransua Pulenku, [[Anri Matisas|Anri Matisu]] . šiuo laikotarpiu Diagilevo trupėje vyrauja tradicionalistinės tendencijos, baleto repertuaras pasižymi eklektika.

Diagilevas pradėjo statyti kompozicijas pagal vėlyvąją [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas|Nikolajaus Rimskio-Korsakovo]] kūrybą, tokias operas kaip „Gegužės naktis", „Auksinis gaidelis". Diagilevo baletinė versija orkestrinei siuitai „Šecherezada" sukėlė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo našlės įniršį; ji vėliau atvirais laiškais, publikuojamais spaudoje, priekaištavo Diagilevui. Diagilevas savo pastatymams panaudojo muziką iš [[Nikolajus Čerepninas|Nikolajaus Čerepnino]] (Narcizas ir aidas [[1911]] m.), [[Klodas Debiusi|Klodo Debiusi]], [[Morisas Ravelis|Moriso Ravelio]] ([[Dafnis ir Chloja|Dafnis ir Chloja]]) 1912 m., [[Erikas Satie|Erikas Satie]] („Paradas" [[1917]] m.), [[Manuelis de Falla|Manuelis de Falla]] („Trikampė skrybėlė" [[1917]] m.) ir kiti. Jo choreografas Michailas Fokinas dažnai pritaikydavo muziką baletui. Diagilevas taip pat dirbo su šokėju ir choreografu [[Leonidas Miasinas|Leonidu Miasinu]]. „Rusų baleto" meniniu vadovu taip pat buvo Leonas Bakstas, kartu jie sukūrė techniškai sudėtingą baleto formą su šou elementais, kuria buvo siekiama apeliuoti į bendrąją publiką, ne tik išsirtinai į aristokratiją. Jo baletai turėjo itakos „art decaux" stiliui.

Reikšmingiausias Diagilevo bendradarbis muzikos srityje buvo [[Igoris Stravinskis|Igoris Stravinskis]]. Diagilevas išgirdęs ankstesnius Stravinskio darbus buvo sužavėtas ir papraše pritakyti porą Frederiko Šopeno kūrinių „Rusų baletui". Igoris Stravinskis sukūrė muziką reikšmingiausias Sergejaus Diagilevo baletams „Petruška" ir „Ugnies paukštė" ([[1911]] m.), „Šventasis pavasaris" ([[1913]] m.). „Šventasis pavasaris buvo vienas kontraversiškiausių Diagilevo baletų. Jo siužetas rėmesi pasakojimu apie pirmykštės pagonių genties mergelės paaukojimo per pavasario ritualą siužetu. Neįprasti šokiai, vaizduojantys pirmykštės genties apeigas piktino ir žavėjo žiūrovus, todėl per spektaklius publika dažnai būdavo pasidalijusi į 2 stovyklas.