Šiaurės Vokietijos sąjunga: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 4 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 5:
Per [[1866]] m. [[Austrijos-Prūsijos karas|karą su Austriją]] [[Prūsija|Prūsijos]] ministras - prezidentas [[Otto_von_Bismarck|Otto von Bismarckas]] eliminavo nuo [[Vokietijos suvienijimas|vienijimo proceso]] svarbiausią konkurentę ir pasiekė, kad Austrijos dominuojama Vokietijos Sąjunga būtų paleista. Vietoj jos [[1867]] m. [[balandžio 17]] d. buvo įsteigta (nuo [[1867]] [[liepos 1]] d., kai įsigaliojo konstitucija) nauja Šiaurės Vokietijos sąjunga. Ją sudarė 22 vokiečių valstybės, sąjunga apėmė 415 150 km² teritoriją, kurioje gyveno beveik 30 milijonų gyventojų.
Šiaurės Vokietijos sąjungos projektas demonstravo, kaip [[Otto_von_Bismarck|Otto von Bismarckas]] suvokė vokiečių suvienijimą. Šį valstybių suvienijimą įkvepė ne vokiečių nacionalizmas, bet siekis įtvirtinti Prūsijos galybę. Bismarckas pats per 5 valandas padiktavo sąjungos konstituciją, kuri perdavė į karaliaus [[Vilhelmas I|Vilhelmo I]], tapusio sąjungos bundesprezidentu, rankas beveik visus užsienio ir vidaus politikos svertus, o Prūsijos ministrą - prezidentą grafą Bismarcką pavertė jos bundeskancleriu ir faktiniu vadovu. Prūsija siuntė 17 atstovų į 43 vietų bundesratą, kuris atliko atsvaros gyventojų renkamam reichstagui vaidmenį. Istorikas istorikas H. A. Winckleris taikliai pastebėjo, kad jau tuomet aiškėjo, kad liberalų vizija apie vokiečių susivienijimą „vienybė ir laisvė“ nebus realizuota; vietoj to vienybė bus pasiekta laisvės sąskaita.
Po sėkmingo karo su Austrija Bismarckas privalėjo skaitytis su Prancūzų imperatoriaus [[Napoleonas III|Napoleono III]] pareiškimu, kad jis nenorįs matyti Prūsijos įtakos piečiau Maino upės, todėl sąjunga buvo įkurta tik į šiaurę nuo šios upės. Bismarckas planavo, kad sąjunga plėsis, įjungdama ir keturias pietines valstybes: [[Bavarija|Bavariją]], [[Viurtembergas|Viurtembergą]], [[Badenas|Badeną]] ir [[Hesenas-Darmštatas|Heseną-Darmštatą]]. Jau [[1867]] m. su kiekviena iš šių valstybių buvo sudarytos gynybinės sąjungos, tad dabar jas siejo su Šiaure ne tik ekonominiai ryšiai per Muitų sąjungą, bet ir kariniai. Tačiau pietinių valstybių Bismarckas neketino prijungti jėga. Jų prijungimą paspartino [[Prancūzijos-Prūsijos karas]] ([[1870]]–[[1871]] m.). Įjungimo procesas vyko kelis mėnesius. Iš pradžių tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos ir keturių pietinių valstybių buvo pasirašytos atskiros vadinamosios „Lapkričio sutartys“ (vok. ''Novemberverträge''), reglamentavusios prisijungimo sąlygas. [[1870]] m. [[gruodžio 10]] d. Šiaurės Vokietijos sąjungos reichstagas paskutiniame savo posėdyje priėmė konstitucijos pataisas, kurios Šiaurės Vokietijos sąjungą pavertė [[Vokietijos imperija|Vokiečių imperatoriškuoju reichu]], o sąjungos bundesprezidentą – Vokiečių imperatoriumi.
| |||