Vytautas Mackevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 2
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 1:
'''Vytautas Mackevičius''' ([[1911]] m. [[sausio 14]] d. [[Šiauliai]] – [[1991]] m. [[liepos 11]] [[Vilnius]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] tapytojas.
 
== Biografija ==
[[1928]]–[[1935]] m. studijavo [[Kauno meno mokykla|Kauno meno mokykloje]] pas [[Petras Kalpokas|P. Kalpoką]] ir [[Vladas Didžiokas|V. Didžioką]]. Buvo kairiųjų pažiūrų. [[1934]]–[[1935]] m. bendradarbiavo žurnale [[Šluota (žurnalas)|„Šluota“]]. [[1938]]–[[1939]] m. tobulinosi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje [[Paryžius|Paryžiuje]].
 
[[1940]]–[[1941]] m. Meno reikalų valdybos prie [[LTSR]] Ministrų tarybos Dailės skyriaus inspektorius, [[1944]]–[[1951]] m. valdybos vedėjas. 1945-1951 m. Vilniaus dailės instituto, [[1951]]–[[1974]] m. – [[LDI|Lietuvos dailės instituto]] dėstytojas, nuo [[1954]] m. profesorius, [[1953]]–[[1974]] m. Lietuvos dailės instituto rektorius. [[1956]]–[[1958]] m. [[Lietuvos dailininkų sąjunga|Lietuvos dailininkų sąjungos]] valdybos pirmininkas.
 
== Kūryba ==
Nuo 1939 m. dalyvavo parodose, individualios parodos surengtos Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose ([[1961]] m.). Nutapė realistinių, apibendrintos formos figūrinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų, sukūrė knygų iliustracijų, politinių plakatų, karikatūrų. Ankstyviesiems peizažams („Tiltas per [[Sena|Seną]]“, „Paryžius. Lotynų kvartalas“, abu 1938 m., „[[Vilnelė]]s krantai“ [[1943]] m., „[[Florencija]]“ [[1957]] m.) ir natiurmortams būdinga tapybiška maniera ir plenerinės tapybos principai. [[TSRS]] okupacijos metais tapė politizuotus istorinio žanro paveikslus („Sušaudymas“ 1945 m., „Partizanai“ [[1946]] m., „1919 metai Lietuvoje“ 1957 m.), kurie pasižymėjo iliustratyvumu, pilkšvu koloritu, portretuose neišvengė laikotarpiui būdingo akademiškumo, oficialumo („[[Borisas Dauguvietis]]“ 1946 m., „[[Jonas Kuzminskis]]“ 1955 m.).
 
Vėlesnėje kūryboje išryškėjo sąlygiškumas, ekpresionizmo tendencijos, romantiška nuotaika, dekoratyvus plokštumų modeliavimas. Figūrinėse kompozicijose derinami realios ir sąlygiškos erdvės plotai („Apasionata“ [[1969]] m.), portretuose pabrėžiama asmens aplinka („Tapytojas [[Jonas Rustemas]] tarp savo studentų“ [[1979]] m.). Paveiksluose vyrauja sodrus šiltų tonų koloritas, platus, ekspresyvus potėpis. <ref>Lijana Šatavičiūtė. {{VLE|XIII}}, 745 psl. </ref>