Vilniaus rotušė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Kosa (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 1:
{{tvarkyti}}
[[Vaizdas:Vilniaus City Hall.jpg|thumb|260px|right|Vilniaus rotušė]]
== Ankstyvoji Vilniaus Rotušė ==
[[1387]] m. [[Jogaila|Jogailos]] privilegija Vilniui suteiktos [[Magdeburgo teisė]]s, todėl nenuostabu kad Rotušės sąvoka kilusi iš vokiečių kalbos „das Rathaus“ - tai reiškia miesto tarybos namus, tačiau šis terminas į [[Lietuvių kalba|lietuvių kalbą]] pateko iš [[lenkų kalba|lenkų kalbos]], kurioje miesto savivaldos būstinė vadinama „Ratusz”. Suteikus savivaldos teises, mieste turėjo būti pastatytas administracinis pastatas kuruosiantis miestiečių gyvenimą. Jos pastatas pirmą kartą paminėtas [[1503]] m. kunigaikščio [[Aleksandras|Aleksandro]] privilegijoje, ir yra manoma, kad ji stovėjo dabartinėje vietoje. Rotušėje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, patalpos svarstyklėms, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, rūsiuose - kalėjimas.
 
[[1545]] m. Vilniaus miesto plane, Rotušė vaizduojama kaip [[gotika|gotikinio]] stiliaus dviejų aukštų statinys su bokštu. Panašiai Rotušė pavaizduota ir [[1600]] m. graviūrose. Iki mūsų laikų išlikę pirmosios Rotušės pamatai įrodo - pastatas buvo gotikinis. Bokšto balkone – galerijoje, per šventes buvo rengiami koncertai visuomenei. XVII ir XVIII a. Rotušę ne kartą naikino tiek karai, tiek gaisrai, todėl nenuostabu kad labiausiai nukentejo bokštas. XVII a. viduryje „tarybos namus“ sudarė keli pastatai, kurie buvo naudojami kaip suolininkų, sargybos, vaitų būstinės, [[kalėjimas|kalėjimai]], krautuvės ir sandeliai. Visi pastatai supo dengtą, akmenimis grystą kiemą. XVIIIa. Pirmajame aukšte dominavo erdvė su keturiais kvadratinio skerspjūvio stulpais. Tai buvo vidaus kiemo pobudžio patalpa su įvažiavimais iš šonų ir trimis įėjimais iš pagrindinio fasado. Iš tos patalpos buvo patenkama į krautuves ir magistratatą. Antrojo aukšto patalpos buvo skirtos miesto savivaldos ir pirklių reikalams. Ten buvo erdvus vestibiulis, reprezentacinė, pirklių, vaito ir magistrato salės.
 
[[1748]] m. sudegė aplinkinės krautuvėlės, o [[1749]] m. medinis bokšto viršus su laikodžiu. Ją atstatyti buvo pavesta architektui [[Jonas Kristupas Glaubicas|J. K. Glaubicui]]. [[1769]] m. darbai buvo baigti. Jis buvo aštuonkampis, trijų laipsnių, mūrinis, su skliautais dengtu stogu ir [[Vėtrungė|vėtrunge]] – vyčiu viršūnėje. Antrajame tarpsnyje buvo įmontuotas [[laikrodis]], o viršutiniame kabojo keletas varpų. Varpais būdavo pranešama apie pavojus ar įvykius mieste, o mušamos valandos buvo svarbiausia gyventojų laiko orientyras.
 
Tačiau po dešimt metų, bokštas pradėjo svirti. Jį remontuoti buvo pavesta L. Gucevičiui. Žymus Lietuvos masonų ložės narys [[Laurynas Gucevičius|L. Stuoka – Gucevičius]] dirbo Lietuvos vyriausioje mokykloje architektūros profesoriumi, prieš tai jis dirbo architektūros, topografijos, bei žemėlapių kurso profesoriumi Lietuvos inžinieriu korpuso, arba topografijos mokykloje, kuri priklausė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai. Į to meto barokinę architektūrą įjungė aiškų, laisvai perkurtą [[Klasicizmas|klasicizmą]], jis pralenkė savo pirmtakų nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu plačiai visuomenėje sukėlė susižavėjimą naujuoju arhitektūros menu. Deja, darbų metu, bokštas griuvo, apgadindamas dalį Rotušės. Atstatyti ją vėl patikėta L. Gucevičiui. Karaliaus (kadangi tokio masto projektui reikėjo šalies valdovo sutikimo) ir Magistrato vertinimui buvo pateikta keletas projektų. Pasirinktas pats kukliausias ir lengviausiai įgyvendinamas. Pagal projektą, šiek tiek pakeistas vidaus suplanavimas, nebėra bokšto. Projektas šiek skyrėsi nuo dabartinio pastato: jame visi portiko (atviras prieangis su kolonomis) tarpkoloniniai numatyti lygūs, virš pagrindinio fasado pirmojo aukšto angų turėjo būti trikampiai, analogiški kaip ir Vilniaus katedroje.
 
== Vilniaus Rotušė po L. Stuokos – Gucevičiaus rekonstrukcijos ==
'''Architektūrinė reikšmė'''
 
Statybos darbai prasidėjo [[1785]] ir vyko iki [[1799]] m. Atstatyta ant išlikusiųjų senųjų dalių ir rūsių. Naujojo pastato pagrindinis įėjimas, kaip ir yra dabar, buvo iš aikštės šiaurinės pusės. Trejos durys vedė į erdvę kvadratinę kiemo tipo patalpą, ji turėjo įvažiavimus iš rytų ir vakarų pusės. Patalpos skliautus rėmė keturi keturkampiai pilioriai (architektūrinis elementas. Atrama turinti keturis ar daugiau kampų, stulpas). Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte - reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėm.
 
Dabar Vilniaus Rotušė – kompaktiško momentalaus tūrio, dviaukštė, darnių proporcijų. Jaukūs, puošnūs Rotušės interjerai yra kontrastas santūriai ir griežtai išorės architektūros išraiškai. Lygiose fasadų sienose tolygiai išdėstyti langai, aprėminti kukliais klasicistiniais apvadais ir sandrikais (architektūros elementas: karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulys virš lango ar durų). Plataus antablemento (pastato perdangos) karnizą puošia stambūs mediljonai (S formos karnizą remianti gegnė). Pagrindinį fasadą akcentuoja šešių dorėninių kolonų portikas ir pakankamai žemas trikampis frontonas (trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado dalis).
 
L. Stuoka – Gucevičius pasitenkino kompromisiniu paprastesniu Rotušės variantu, kuriame išorės formos ne visiškai atitiko pastato paskirtį, tai jam sekėsi geriau atlikti Vilniaus katedroje. Šiaurinę dalį užėmė didžioji salė, o pietinės dalies viduryje buvo vaito salė (posedžiaudavo suolininkų teismas). Rytinėje pusėje nuo didžiosios salės buvo magistrato salė, o vakarinėje buvo Vilniaus pirklių bendrijos salė, kurioje posėdžiaudavo pirklių taryba. Jos pietvakariniame kampe buvo pirklių archyvas, o į rytus nuo jo – pirklių išdinė. Pastogėje buvo rašininkų ir pagalbinės patalpos. Dejau autoriui neteko išvysti galutinai baigto savo kūrinio, nes darbams užsitęsus, Rotušė buvo užbaigta po jo mirties.
 
'''Administracinė sistema'''
 
Miestiečiai rinko magistratą, kuris įsikūręs Rotušėje, tvarkė organizacinius ir gynybinius miesto reikalus, sprendė civilines bylas. Vyriausias miesto administratorius buvo kunigaikščio iki gyvos galvos skiriamas vaitas. Vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas nagrinėdavo baudžiamąsias miestiečių bylas. Rotušėje dirbo prisiekusieji, kurios kolegija kontroliavo magistrato veiklą. Šauklys (trimitininkas) lietuvių ir slavų kalbomis skelbdavo magistrato nutarimus. Rotušėje budėjo sargybiniai, turėję palaikyti tvarką ir pačiame mieste.
 
Prie Rotušės buvo baudžiami nusikaltėliai: čia juos korė, visaip luošino, rišo prie gėdos stulpo ir plakė. [[Magistratas]] prižiūrėdavo pirklių veiklą, tvirtindavo amatininkų cechų statutus, spręsdavo ginčus, prižiūrėdavo miesto ukinės veiklos tvarkymą. Rotušėje dirbo miesto išdininkai (šafarai), kurie saugodavo lėšas, tvarkė pajamų ir išlaidų knygas. Lėšos ir dokumentai buvo saugomi tvirtai kaustytose skryniose, rakinamomis keliais užraktais. Magistratui priklausė ne visas miestas (miesto dalys, vadinamomis jurisdikcijomis, buvo valdomos vyskupo, kapitalos ir didikų). Nuo Magistrato įstaigos įkūrimo [[1387]] m. iki [[1808]] m., kada [[Rusija|Rusijos]] caro [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandro I]] nurodymu ji buvo išvaikyta, ir Rotušės pastatas kartu su šalia esančia aikštė buvo vienu svarbiausiu visuomeninio ir kultūrinio Vilniaus piliečių gyvenimo traukos centru.
 
[[category:Vilniaus pastatai]]