Valgymo lazdelės: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Valgomosios lazdelės''', pora plonų vienodo dydžio pagaliukų, yra tradicinis [[Rytų Azija|Rytų Azijos]] ([[Sinosfera|sinosferos]]) šalių stalo įrankis. Paprastai jos gaminamos iš medžio, [[Bambukas|bambuko]], kaulo, [[Dramblio kaulas|dramblio kaulo]], metalo, o šiais laikais – ir iš plastiko. Manoma, kad [[Kinija|Kinijos]] imperatoriaus rūmuose maisto tikrinimui buvo naudojamos [[Sidabras|sidabrinės]] lazdelės, juoduojančios nuo kai kurių nuodų.

* Senovėje Kinijoje lazdelės vadintos ''diwo'' (naujasis tarimas ''zhuo'') (箸). Šis pavadinimas ir dabar išlikęs Kinijos [[Min|minnan]] kalboje (tariamas kaip ''tī''). Jis buvo perduotas į kitas Rytų Azijos kalbas.

* [[Korėjiečių kalba|korėjietiškai]] šis stalo įrankis vadinamas ''džeo'' (箸);

* [[Vietnamiečių kalba|vietnamietiškai]] – ''Đũa'';

* [[Japonų kalba|japoniškai]] valgomosios lazdelės yra vadinamos ''haši'' (箸) arba ''otemoto'' (おてもと). Pastarasis pavadinimas dažniausiai taikomas vienkartinėms lazdelėms.

* Dabartinėje kinų kalboje jos vadinamos ''kuàizi'' (筷子) (Kantono tarmėje tariamos ''faa3zi2'')

Valgomosios lazdelės buvo išrastos [[Kinija|Kinijoje]] prieš maždaug 3000–5000 metų. Tiksli data nėra žinoma.

VI – VIII a. valgomosios lazdeles plačiai naudojo [[uigūrai]] [[Mongolija|Mongolijos]] stepėse.

Abi lazdelės laikomos vienoje rankoje. Viena – suspausta tarp nykščio ir rodomojo piršto, kita – tarp didžiojo ir bevardžio pirštų bei remiasi į tarpą tarp nykščio ir likusių pirštų. Ši paprastai visada būna vienodoje padėtyje, o manipuliuojama pirmąja.

Lazdelėmis imami iš anksto susmulkinto maisto gabaliukai, ryžių gumulėliai ar panašiai.

Kadangi valgomosios lazdelės naudojamos labai dideliame regione, etiketas įvairiose vietovėse ir kultūrose šiek tiek skiriasi. Tačiau kai kurie principai yra bendri visur:

* Negalima mosuoti lazdelėmis gestikuliuojant, ką nors aiškinant ar panašiai. Negalima jomis stumdyti lėkščių, barbenti.

* Lazdelėmis negalima persmeigti maisto kaip šakute. Vienintelė išimtis – didesnių gabaliukų smulkinimas ar panašiai, pavyzdžiui, valgant žuvį.

* Laikinai nenaudojamos lazdelės padedamos horizontaliai ant lėkštės, bet ne ant stalo. Taip pat gali būti naudojamas specialus padėkliukas, šiuo atveju svarbu, kad lazdelių galai neliestų stalo.

* Niekada negalima lazdelių įsmeigti į maistą ir palikti styroti.

* '''Ilgis'''. Labai ilgos lazdelės – 30 ar 40 centimetrų, kartais net iki metro ilgio – būdavo naudojamos virimui. Japoniškai jos vadinamos ''saibaši'' (菜箸). Trumpesnės naudojamos valgymui.

* '''Reljefas'''. Kartais lazdelių gale padaromos kelios lygiagrečios apskritos įpjovos, padedančios geriau sulaikyti [[Ryžiai|ryžius]] ar kitą maistą, patogiau išimti ašakas iš žuvies.

* '''Medžiaga'''.

** Medinės ir bambukinės lazdelės yra pigios, beveik nejautrios temperatūrai, gerai sulaiko maistą. Tačiau jos greitai nusidėvi, o jei gerai neišplaunamos – gali kauptis bakterijos. Iš šių medžiagų paprastai daromos virimo ir vienkartinės lazdelės. Pastarosios dažniausiai naudojamos restoranuose ar greito maisto užkandinėse. Abi vienkartinės lazdelės būna išdrožtos iš vieno medžio gabaliuko ir vis dar neatskirtos, todėl naudotojas prieš tai turi jas perlaužti gale.

** Plastikinės lazdelės taip pat yra pigios, be to, nekaupia bakterijų, taip greitai nenusidėvi. Tačiau jos negali būti naudojamos virimui ar labai karšto maisto valgymui, kadangi nėra atsparios aukštai temperatūrai.

** Metalinės lazdelės yra patvarios ir lengvai valomos, tačiau jomis ne taip patogu valgyti. Metalas taip gerai nesulaiko maisto, lyginant su plastiku ar medžiu. Taip pat metalinės lazdelės yra brangesnės. Kadangi greitai įkaista, jos nenaudojamos ir virimui.

** Dramblio kaulo, auksinės ar sidabrinės lazdelės paprastai yra prabangos dalykas.

* '''Dekoracijos'''. Medinės ar bambukinės lazdelės dažnai išpiešiamos ornamentais, padengiamos vandeniui atspariu sluoksniu. Metalinės kartais sujungiamos grandinėle, kad nepasimestų viena nuo kitos.