Tėvynės sargas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 4 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 4:
Didelę dalį dėmesio skyręs būtent tradicinėms katalikiškoms vertybėms „Tėvynės sargas“ suprato, kad tų principų laikytis neužtenka, reikia juos skleisti, dėl jų tartis.
Rusifikacijos politikos akivaizdoje reikėjo užimti vienokią ar kitokią
Nekorektiškai ir garsiai šaukdamas šalies nepriklausomybės galėjai būti greitai nutildytas, o caro niekinimas galėtų atvesti tik prie dar didesnių draudimų. Gal pasirinkta ne tokia radikali pozicija caro atžvilgiu ir buvo pagrindinis fenomenalaus lietuvių tautos išsilaisvinimo ir rusifikacijos, priespaudos, režimo sunaikinimo veiksnys? Caras nesidomėdavo, kas vyksta didžiulės imperijos pakraščiuose, o būtent jo sprendimu galėjo būti nutraukta spaudos draudimo politika. Pyktis su juo būtų nelogiška. Beprasmiška būtų ir nepriekaištauti. „Tėvynės sargas“ suranda galimybę aršiai kritikuoti biurokratijos aparatą, kuris tiesiogiai skriaudė lietuvių tautos žmones. Taip užsitarnauta palanki visuomenės nuomonė ir kartu neita į neišsprendžiamus konfliktus su caru, kurie galėjo turėti neigiamų padarinių. Iš čia susiformavo
„Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai Imperatorius su savo šeimyna. Rytą, išleisdamas, apsikabinau jį pusiau, it Jokūbas angelą, ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliau leistų mums spausdinti savo raštus; taip stačiai pasakiau: Nepaleisiu, kol nepasirašysi - jog jis meilingai nustebo ir taręs "Vot Čudak"… pasirašė. Tai buvo priešaušris [[balandžio 24]] d.“
== Politinė mintis, subrandinta priespaudos metu ==
„ Mūsų istoriografijoje gausu darbų bei darbelių, kurių autoriai sudaro prielaidą kategoriškai išvadai padaryti, kad tik imperatoriškoji valdžia atsakinga už
Kaip pastebi profesorius Vytautas Kavolis, politiniai skirtumai nesusiję su socialiniais veiksniais: „ Kairės ir dešinės išsiskyrimas kultūrinėje tautinio atgimimo programoje nekyla iš socialinių klasių skirtumo, nes ir kairė, ir dešinė ateina iš to paties kaimo ir skiriasi ne tiek tėvų turtingumu, kiek asmeninės nepriklausomybės impulsų, kuriuos, atrodo, jaunystėje yra pajutę ir vieni, ir kiti, užslopinimu - dešinėje ir atsisakymu užslopinti - kairėje“
Tie impulsai jaunystėje galėjo būt paveikę tiek J. Tumą, tiek Vincą Kudirką, asmenis, kurie nevengdavo kritikos vienas kitam. Pavyzdžiui, J. Tumo priešprieša Dinabarko realinėje mokykloje su mokytojais ir direktoriumi, jų kišimasis į jo reikalus, užrašų skaitymas.
Žurnalo publicistikoje nesunku atrasti savarankiškos, nuo lenkų nepriklausomos, kultūros užuomazgų, per aštuonerius metus sustiprėjo galimybė laimėti įvairias bylas, aukščiausiems valdininkams įrodyti spaudos draudimo beprasmybę ir prieštaravimą
Santykiai su kitomis tautomis
Palyginti su V. Kudirkos publicistika,
Dar viena tautinės konfrontacijos priežastis - skirtingas tikėjimas. Tuometinei valdžiai tokia tautų priešprieša buvo labai naudinga, tai buvo pirmas ženklas carui, rodantis, jog politika įgyvendinama teisinga linkme.
Verslūs ir apsukrūs [[žydai]] buvo pašiepiami ir kritikuojami beveik visų žanrų leidinio publikacijose: žinutėse, korespondencijose, feljetonuose. Lietuvių ir žydų tautų priešpriešos kontekste iškyla keletas dar labai svarbių aspektų: tai priešingos katalikų, lietuvių ir lenkų nuomonės dėl istorijos ir kultūros paveldo, santykių su imperija ir kitomis tautomis.
Lietuvybės puoselėtojai iki pat Pirmojo pasaulinio karo lenkų inteligentijos būdavo vadinami „litvomanais“.
Nors bendrame Europos kontekste V. Kudirkos ir J. Tumo redaguojamų straipsnių pozicija žydų atžvilgiu visiškai pateisinama, dalis istorikų ir literatūros kritikų nevengdavo
== Išvados ==
Eilutė 32:
Santykiai su kitomis tautomis, jaunosios kartos auklėjimas, [[emigracija]], girtuoklystė ir nuolatinis tautos budinimas kovai su [[priespauda]], jėgai priešpastatomos tradicinės katalikiškos tautos dorybės – svarbiausios „Tėvynės sargo“ temos.
Leidinyje buvo keliamos ir analizuojamos tuo metu labai aktualios ir opios problemos.
Gimęs iš senosios ir naujosios kartos kunigų nesutarimų, kelerius metus „nešiotas J. Tumo sutanos kišenėje“
Visuomeniniai konfliktai, atvira, kartais netgi aštri polemika su konkurentais iškėlė svarbiausią pilietiškos valstybės uždavinį - būti katalikiška tauta, ne tik formaliai, bet ir realiai. Neakcentavę valstybės nepriklausomybės klausimo, redakciniai straipsniai tapo tuo akstinu, leidusiu kaimiečiui lietuviui pradėti tikėti tuo metu neįmanomais (taip buvo manoma) dalykais: kad galima laimėti bylą, kad kada nors persekiojimas gali baigtis.
Įskiepytas tikėjimas ateitimi, protinga politika caro atžvilgiu buvo pagrindiniai „Tėvynės sargo“
Sukurtas ir sutapatintas tautos ir valstybės ryšys turėjo garantuoti saugų gyvenimą, užtikrinti nacionalinės kultūros paveldo sklaidą, gerus santykius su kitomis valstybėmis, tautomis.
Lietuviška katalikiška bažnyčia ir lietuviška katalikiška mokykla - „Tėvynės sargo“ suprasti kaip esminiai pilietiškai neabejingos valstybės kriterijai.
|