Tula: Skirtumas tarp puslapio versijų

2007 m. Tuloje gyveno 504 tūkst. gyventojų (33-ias pagal dydį Rusijos miestas). Su [[priemiestis|priemiesčiais]] - 650 tūkst. gyv., o su miestais palydovais sudaro aglomeraciją, kurioje gyvena 1,09 mln. gyventojų (2005).

Tulos klimatas saikingai [[žemyninis klimatas|žemyninis]]: [[vasara]] gana šilta, liepos mėn. vidutinė temperatūra +18,6 °C, [[žiema]] saikingai šalta. Vidutinė metinė temperatūra −4,4 °C. Metinis kritulių kiekis — 500—550 mm, iš jų vasarą — iki 200 mm, rudenį — 130 mm, žiemą — iki 100 mm, pavasarį — 110—120 mm. Vyrauja pietų, vakarų ir pietvakarių vėjai.

Per Tulą teka upė Upa, dešinysis [[Oka|Okos]] intakas. Į Upą Tuloje įteka trys intakai - [[Tulica]], [[Voronka]] ir [[Bežka]]. Tula apsodinta [[liepa|liepomis]], [[topolis|topoliais]], [[beržas|beržais]], [[klevas|klevais]], [[uosis|uosiais]], [[ąžuolas|ąžuolais]], [[kaštonas|kaštonais]] ir [[maumedis|maumedžiais]]. Priemiesčiuose yra miško zonos, kurios yra senųjų XVI-XVII a. [[želdiniai|želdinių]], pasodintų strateginiais tikslais, likučiai.

Tula kažkada buvo svarbi Maskvos Rusijos gynybai. Ji buvo pietiniame valstybės pakraštyje, iš kur puldinėjo [[Krymo totoriai]], netoliese buvo siena su [[LDK|Lietuvos didžiąja kunigaikštyste]], todėl Tula buvo įtvirtinta. XIV a. Tulą buvo totorių chano Džanybeko žmonos Taidulos valda. 1503 m. prijungta prie [[Maskvos didžioji kunigaikštystė|Maskvos didžiosios kunigaikštystės]]. 1514-21 m. kairiajame Upos krante buvo pastatytas akmeninis [[Tulos kremlius]], kuris tapo miesto branduoliu. 1552 m. Tula atlaikė Krymo chano [[Devletas I Girėjus|Devleto I Girėjaus]] 30000 kariuomenės apgultį.

XVII a. viduryje Rusijos siena pasislinko į pietus, ir Tula iš miesto [[tvirtovė]]s ėmė virsti prekybos ir pramonės centru. Maskvos valdovai skatino tradicinės Tuloje [[kalvystė]]s vystymąsi, kadangi valstybei reikėjo geležies ir [[muškieta|muškietų]] gamybos pramonės. Valdiška ginklų gamyba prasidėjo 1595 m., kai caras Fiodoras I Ivanovičius atleido muškietų ginklakalius nuo duoklės ir prievolių už įsipareigojimą gaminti ginklus valstybei.

1797 m. Tula tapo gubernijos centru.

1812 m. Tula daug prisidėjo prie Napoleono kariuomenės sutriuškinimo. 1812-14 m. Tulos ginklininkai kariuomenei pagamino 600 tūkst. šautuvų, o Tulos gyventojai tarnavo reguliarioje kariuomenėje ir šauktinių daliniuose. Tulos šauktinių (rus. ''ополчение'') daliniai su mūšiais perėjo visą Europą, o 1814 m. kovą įžengė į Paryžių.

Pasibaigus karams su Napoleono Prancūzija ginklų poreikis sumažėjo, tad Tulos gamintojai užsiėmė naujomis sritimis - ėmė gaminti [[samovaras|samovarus]] ir [[armonika]]s, kurie netrukus įgijo pasaulinį garsą.

XIX a. pab. - XX a. pr. Tuloje pradėjo veikti stambios metalurgijos, metalo apdirbimo, karinės ir cukraus pramonės įmonės. Taip pat veikė ir amatinė samovarų, armonikų, meduolių gamyba.

* 19% - mašinų gamyba, metalo apdirbimas, karo pramonė: [[Tulos ginklų gamykla]], Tulos mašinų gamykla, Prietaisų konstravimo biuras, AB Tulos šovinių gamykla, AB Kombainų gamykla, UAB Tulos transformatorių gamykla ir kt.

Tula yra stambus geležinkelio mazgas. Iš Tulos geležinkelio linijos eina į Maskvą, [[Oriolas|Oriolą]], [[Kaluga|Kalugą]], Uzlovają, [[Kozelskas|Kozelską]].

<br />Iki 1996 m. veikė Tulos-Lichvino siaurojo geležinkelio linija.

<br />pagrindinė geležinkelio stotis - ''Tula I''.

Per miestą eina magistralės Maskva-Simferopolis (tranzitiniai automobiliai važiuoja apvažiavimu) ir Kaluga-Riazanė.