Skėtis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 2 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 3:
Skėčiai, saugantys nuo saulės, vadinami '''parasoliais'''.
==Istorija==
=== Seniausiais laikais ===
Senoviniai piešiniai liudija, kad skėčiai buvo naudojami jau daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų: [[Egiptas|Egipte]], [[Asirija|Asirijoje]] (pvz., [[Ninevija|Ninevijos]] mieste), [[Graikija|Graikijoje]], [[Kinija|Kinijoje]], [[Japonija|Japonijoje]]. Skėčiai vaizduojami egiptiečių piešiniuose ir net skulptūrose.
Istorikai nustatė, kad senovės graikai jau V a. pr. m. e. turėjo skėčius. Vergai lydėdavo turtingus graikus ir nešdavo virš jų galvų išskleistus skėčius. Antikinėje Graikijoje skėčiai buvo naudojami kaip religinių ceremonijų dekoracinė dalis. Ant graikiškų vazų, sukurtų dar prieš [[Jėzus Kristus|Kristaus]] gimimą, jie irgi yra pavaizduoti. Teigiama, kad graikų dievas [[Bakchas]] irgi mėgo „nešioti“ skėtį. Senuosiuose meno kūriniuose skėčiai parodomi ir išskleisti ir „nedarbinėje padėtyje“. Senovės [[Roma|Romoje]] tokiais prietaisais naudojosi tik moterys.
Žvelgiant istoriškai pirmieji skėčiai bei parasoliai buvo sukurti apsisaugoti tik nuo saulės spindulių. Kinai buvo pirmieji, kurie skėčius panaudojo apsisaugoti būtent nuo lietaus. Jie vaškuodavo bei lakuodavo popierinius lietsargius ir saugiai vaikščiodavo lyjant.
eilutė 13 ⟶ 14:
=== Viduramžiais ===
[[Viduramžiai]]s skėčio atsisakyta, kaip ir daugelio kitų aksesuarų. Jį pakeitė gobtuvas. Įdomų gobtuvo, skėčio ir apsiausto derinį nešiojo [[Renesansas|renesanso]], vėliau ir [[Barokas|baroko]] epochų moterys.
=== Naujaisiais laikais ===
Skėčius po ilgesnės pertraukos vėl ėmė gaminti XVI a. [[Italija|Italijoje]], bet populiarumą jie įgijo tik lietingose Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse. Manoma, kad pirmasis skėtį [[1608]] metais pagamino italas [[Thomas Coryat]], bet išradėjo darbai kituose kraštuose nepaplito. Itališkas lietsargis brangiai kainavo, todėl buvo juokaujama, kad jis ''saugo ne nuo saulės, o saugo saulę nuo ministrų''.
Vėliau buvo kuriami skėčiai pačių įvairiausių formų: mažyčiai išskleidžiami, milžiniški daugiaviečiai, kūgio ir net kvadrato formos. Rankena montuota ne tik skėčio centre. Skėčiai
XVII a. paplito net „kiniški“ skėčiai, pagaminti iš popieriaus. Vis tik popierinių prietaisų buvo atsisakyta. [[Renesansas|Renesanso]] epochos skėčiams būdingos raižytos medinės rankenos, kontrastingos sodrios spalvos, siuvinėti stogeliai. Šis „išradimas“ greitai paplito Ispanijoje bei [[Portugalija|Portugalijoje]], iš kur nukeliavo į Naująjį žemyną.
=== Paskirtis ir naudojimas ===
Iš pradžių skėtis buvo tik aksesuaru moterims ir pagal tiesioginę paskirtį jo beveik nenaudojo. [[XVII amžius|XVII]] amžiuje skėčiams buvo ieškoma lengvesnių, patvaresnių medžiagų. Buvo bandyta pritaikyti kupolinio sijono formų idėjos. Anglas [[Benas Džonsonas]] prietaisą, panašų į skėtį, mini [[1616]] metais parašytame eilėraštyje.
[[1708]] m. išleistame angliškame žodyne pirmąkart paaiškinamas terminas „skėtis“ – prietaisas, kuriuo moterys apsisaugo nuo lietaus. Angliškas (bei daugelio kitų Europos kalbų) lietsargio pavadinimas „umbrella“ kilo iš lotyniško žodžio „umbra“, reiškiančio šešėlį.
Daugiausia problemų dėl skėčio dekoravimo iškilo [[XVII amžius|XVII]] amžiaus dabitoms. Paryžiuje gyvenęs [[kardinolas]] D. [[Mazarini]], susirūpinęs tuštėjančiu valstybės iždu, išleido įstatymą, draudžiantį siuvinėti audinius (t.y. ir skėčių stogelius) aukso ir sidabro siūlais bei puošti brangakmeniais.
Skėčiai tuo metu buvo puošiami nėriniais, batisto, tiulio ir šilko raukiniais, tinkleliais, kutais, karoliukais. [[Rokokas|Rokoko]] laikotarpyje skėčių audinio dekore vyravo gėlių motyvai, o [[Klasicizmas|klasicizmo]] epochoje dryžiai. XIX a. rankenas ėmė gaminti iš dramblio kaulo ir inkrustuodavo koralais.
=== Skėčių naudojimo plitimas ===
Kai anglų kilmės [[Persija|Persijos]] keliautojas ir rašytojas [[Džonas Hanvėjus]] pirmasis ėmė viešai nešioti lietsargį, jis populiarumą įgijo ir tarp vyrų. Tai atsitiko apie [[1750]] metus. [[Anglija|Anglų]] džentelmenai dar ilgai šį prietaisą vadinu „hanvėjumi“. Neretai skėtis atstojo ir lazdelę. Tuomet rankena įgavo lenktą formą.
To laikmečio damos nepasitenkino primityvia skėčių konstrukcija, o tai vertė išradėjus ją tobulinti. Dar [[XVIII amžius|XVIII]] amžiuje buvo išrastas sulenkiamas stiebas, dėl kurio ne tik sutrumpėjo kotas, bet ir atsirado galimybė valdyti skėčio stogelį. Nuo [[XIX amžius|XIX]] amžiaus pradžios jį buvo galima judinti tarsi vėduoklę.
eilutė 41 ⟶ 42:
Pirmoji lietsargių parduotuvė buvo pavadinta „Džeimsas Smitas ir jo sūnūs“. Ji buvo atidaryta [[1830]] metais ir įsikūrė [[Londonas|Londono]] mieste. Pirmieji europietiški skėčiai buvo gaminami iš medienos ir banginio ūsų, aptempiami alpakos kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos buvo gaminamos iš kietos medienos ar kaulo ir labai patiko pirkėjams.
[[1852]] metais [[Samuelis Foksas]] sukuria skėčio '''metalinį karkasą'''. Jis įkuria „'''Anglijos''' plieno kompaniją“ ir užpatentuoja lietsargyje naudojamas metalines atotampas (jas pritaikė ir moterų drabužiuose, pvz., korsetuose). Anglijoje labiausiai skėčius mėgo nešiotis pagyvenusios moterys. Reta turtingesnė moteris sekmadienį, eidama į bažnyčia, nepasiimdavo ir lietsargio.
=== Šiuolaikinio skėčio išradimas ===
[[Afrika|Afrikoje]] bei [[JAV]] gyvenęs išradėjas [[Viljamas K. Karteris]] [[Patentas|užpatentavo]] savo konstrukcijos lietsargį [[1885]] metų [[rugpjūčio 8]] d. Jį galima laikyti šiuolaikinio lietsargio išradėju.
Tiesa, Amerikos vyrai ilgokai gėdijosi nešiotis šį „moterišką“ prietaisą. XX a. trečiajame dešimtmetyje konstruktorius H. Hauptas išrado patogią sustumiamą rankeną. Nuo tada vyrai nešioja tamsius, vienspalvius, o moterys – spalvingus, margus skėčius.
Vėliau lietsargyje atsirado ir daugiau modernių technologinių naujovių.
| |||