Vilniaus rotušė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Statybos darbai prasidėjo 1785 ir vyko iki 1799 m. Atstatyta ant išlikusiųjų senųjų dalių ir rūsių. Dabar naujojo pastato pagrindinis įėjimas, kaip ir yra dabar, buvo iš aikštės šiaurinės pusės. Trejos durys vedė į erdvę kvadratinę kiemo tipo patalpą, ji turėjo įvažiavimus iš rytų ir vakarų pusės. Patalpos skliautus rėmė keturi keturkampiai pilioriai (architektūrinis elementas. Atrama turinti keturis ar daugiau kampų, stulpas). Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte - reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėm.

Dabar Vilniaus Rotušė – kompaktiško momentalaus tūrio, dviaukštė, darnių proporcijų. Jaukūs, puošnūs Rotušės interjerai yra kontrastas santūriai ir griežtai išorės architektūros išraiškai. Lygiose fasadų sienose tolygiai išdėstyti langai, aprėminti kukliais klasicistiniais apvadais ir sandrikais (architektūros elementas: karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulys virš lango ar durų). Plataus antablemento (pastato perdangos) karnizą puošia stambūs mediljonai (S formos karnizą remianti gegnė). Pagrindinį fasadą akcentuoja šešių dorėninių kolonų portikas ir pakankamai žemas trikampis frontonas (trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado dalis).

L. Stuoka – Gucevičius pasitenkino kompromisiniu paprastesniu Rotušės variantu, kuriame išorės formos ne visiškai atitiko pastato paskirtį, tai jam sekėsi geriau atlikti Vilniaus katedroje. Šiaurinę dalį užėmė didžioji salė, o pietinės dalies viduryje buvo vaito salė (posedžiaudavo suolininkų teismas). Rytinėje pusėje nuo didžiosios salės buvo magistrato salė, o vakarinėje buvo Vilniaus pirklių bendrijos salė, kurioje posėdžiaudavo pirklių taryba. Jos pietvakariniame kampe buvo pirklių archyvas, o į rytus nuo jo – pirklių išdinė. Pastogėje buvo rašininkų ir pagalbinės patalpos. Dejau autoriui neteko išvysti galutinai baigto savo kūrinio, nes darbams užsitęsus, Rotušė buvo užbaigta po jo mirties.

Miestiečiai rinko magistratą, kuris įsikūręs Rotušėje, tvarkė organizacinius ir gynybinius miesto reikalus, sprendė civilines bylas. Vyriausias miesto administratorius buvo kunigaikščio iki gyvos galvos skiriamas vaitas. Vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas nagrinėdavo baudžiamąsias miestiečių bylas. Rotušėje dirbo prisiekusieji, kurios kolegija kontroliavo magistrato veiklą. Šauklys (trimitininkas) lietuvių ir slavų kalbomis skelbdavo magistrato nutarimus. Rotušėje budėjo sargybiniai, turėję palaikyti tvarką ir pačiame mieste.

Prie Rotušės buvo baudžiami nusikaltėliai: čia juos korė, visaip luošino, rišo prie gėdos stulpo ir plakė. Magistratas prižiūrėdavo pirklių veiklą, tvirtindavo amatininkų cechų statutus, spręsdavo ginčus, prižiūrėdavo miesto ukinės veiklos tvarkymą. Rotušėje dirbo miesto išdininkai (šafarai), kurie saugodavo lėšas, tvarkė pajamų ir išlaidų knygas. Lėšos ir dokumentai buvo saugomi tvirtai kaustytose skryniose, rakinamomis keliais užraktais. Magistratui priklausė ne visas miestas (miesto dalys, vadinamomis jurisdikcijomis, buvo valdomos vyskupo, kapitalos ir didikų). Nuo Magistrato įstaigos įkūrimo 1387 m. iki 1808 m., kada Rusijos caro Aleksandro I nurodymu ji buvo išvaikyta, ir Rotušės pastatas kartu su šalia esančia aikštė buvo vienu svarbiausiu visuomeninio ir kultūrinio Vilniaus piliečių gyvenimo traukos centru.