Vilniaus rotušė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1387]] m. [[Jogaila|Jogailos]] privilegija Vilniui suteiktos Mageburgo teisės, todėl nenuostabu kad Rotušės sąvoka kilusi iš vokiečių kalbos "das Rathaus" - tai reiškia miesto tarybos namus, tačiau šis terminas į lietuvių kalbą pateko iš lenkų kalbos, kurioje miesto savivaldos būstinė vadinama “Ratusz”. Suteikus savivaldos teises, mieste turėjo būti pastatytas administracinis pastatas kuruosiantis miestiečių gyvenimą. Jos pastatas pirmą kartą paminėtas [[1503]] m. kunigaikščio Aleksandro privilegijoje, ir yra manoma, kad ji stovėjo dabartinėje vietoje. Rotušėje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, patalpos svarstyklėms, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, rūsiuose - kalėjimas. [[1545]] m. Vilniaus miesto plane, Rotušė vaizduojama kaip [[gotika|gotikinio]] stiliaus dviejų aukštų statinys su bokštu. Panašiai Rotušė pavaizduota ir [[1600]] m. graviūrose. Iki mūsų laikų išlikę pirmosios Rotušės pamatai įrodo - pastatas buvo gotikinis. Bokšto balkone – galerijoje, per šventes buvo rengiami koncertai visuomenei. XVII ir XVIII a. Rotušę ne kartą naikino tiek karai, tiek gaisrai, todėl nenuostabu kad labiausiai nukentejo bokštas. XVII a. viduryje „tarybos namus“ sudarė keli pastatai, kurie buvo naudojami kaip suolininkų, sargybos, vaitų būstinės, [[kalėjimas|kalėjimai]], krautuvės ir sandeliai. Visi pastatai supo dengtą, akmenimis grystą kiemą. XVIIIa. Pirmajame aukšte dominavo erdvė su keturiais kvadratinio skerspjūvio stulpais. Tai buvo vidaus kiemo pobudžio patalpa su įvažiavimais iš šonų ir trimis įėjimais iš pagrindinio fasado. Iš tos patalpos buvo patenkama į krautuves ir magistratatą. Antrojo aukšto patalpos buvo skirtos miesto savivaldos ir pirklių reikalams. Ten buvo erdvus vestibiulis, reprezentacinė, pirklių, vaito ir magistrato salės. [[1748]] m. sudegė aplinkinės krautuvėlės, o [[1749]] m. medinis bokšto viršus su laikodžiu. Ją atstatyti buvo pavesta architektui J. K. Glaubicui. [[1769]] m. darbai buvo baigti. Jis buvo aštuonkampis, trijų laipsnių, mūrinis, su skliautais dengtu stogu ir vėtrunge – vyčiu viršūnėje. Antrajame tarpsnyje buvo įmontuotas [[laikrodis]], o viršutiniame kabojo keletas varpų. Varpais būdavo pranešama apie pavojus ar įvykius mieste, o mušamos valandos buvo svarbiausia gyventojų laiko orientyras. Tačiau po dešimt metų, bokštas pradėjo svirti. Jį remontuoti buvo pavesta L. Gucevičiui. Žymus Lietuvos masonų ložės narys L. Stuoka – Gucevičius dirbo Lietuvos vyriausioje mokykloje architektūros profesoriumi, prieš tai jis dirbo architektūros, topografijos, bei žemėlapių kurso profesoriumi Lietuvos inžinieriu korpuso, arba topografijos mokykloje, kuri priklausė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai. Į to meto barokinę architektūrą įjungė aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis pralenkė savo pirmtakų nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu plačiai visuomenėje sukėlė susižavėjimą naujuoju arhitektūros menu. Deja, darbų metu, bokštas griuvo, apgadindamas dalį Rotušės. Atstatyti ją vėl patikėta L. Gucevičiui. Karaliaus (kadangi tokio masto projektui reikėjo šalies valdovo sutikimo) ir Magistrato vertinimui buvo pateikta keletas projektų. Pasirinktas pats kukliausias ir lengviausiai įgyvendinamas. Pagal projektą, šiek tiek pakeistas vidaus suplanavimas, nebėra bokšto. Projektas šiek skyrėsi nuo dabartinio pastato: jame visi portiko (atviras prieangis su kolonomis) tarpkoloniniai numatyti lygūs, virš pagrindinio fasado pirmojo aukšto angų turėjo būti trikampiai, analogiški kaip ir Vilniaus katedroje.