Vladislovas Sicinskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jauniausias [[Jonas Sicinskis|Jono Sicinskio]] ir Izabelės Mlodovskaitės sūnus. Anksti netekęs tėvo buvo auklėjamas motinos. Greičiausiai mokėsi [[evangelikai reformatai|reformatų]] mokykloje [[Biržai|Biržuose]]. Pasak J. Vitorto [[1890]] m. užrašyto [[Panevėžys|Panevėžio]] vežėjo Dionizijaus Jasenskio pasakojimo, jį atidavė į eretikų mokyklą. Kaip ir tėvas priklausė Biržų [[Radvilos|Radvilų]] klientams.

1652 m. Upytės bajorų [[seimelis|seimelyje]] išrinktas pasiuntiniu į Varšuvos seimą. Seimas vyko sunkiu valstybei laikotarpiu. Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva. Respublika buvo nusilpusi, jai grasino ir [[Švedija]]. Varšuvos seime buvo svarstomi svarbūs valstybei klausimai, bet vieningos nuomonės nebuvo prieita. Be to, buvo daug ir vidinių nesutarimų: vicekancleris Jeronimas Radzejevskis labai nesutarė su karaliumi [[Jonas Kazimieras Vaza|Jonu Kazimieru Vaza]], Lietuvoje nepasitenkinimą juo reiškė [[Jonušas Radvila]]. Karalių rėmė tik monarchistai [[Sapiegos]]. Po šešias savaites trukusių posėdžių 1652 m. [[kovo 9]] d. seimo dienotvarkė vis dar buvo pilna nebaigtų klausimų. Karalius paprašė pirmadienį, [[kovo 11]] d. pratęsti seimą. Kilo ginčai. Tada V. Sicinskis sušuko nesutinkąs ir išėjo iš salės. Dabar istorikai neabejoja, kad V. Sicinskis šia teise pasinaudojo ne savo iniciatyva, kad už jo nugaros stovėjo J. Radvila.

Seimas [[kovo 11]] d. dar laukė, kad V. Sicinskis sugrįš. Tačiau, kai Seimo maršalas dukart pakvietė prisistatyti Upytės žemę ir niekas neatsiliepė, Bžesko-Kujavijos vaivada Ščavinskis sušuko: „Tegul prapuola!“, o visa salė choru atsiliepė: „Amen“.

[[1655]] m. [[rugpjūčio 17]] d., kai karo su Švedija veiksmai pakrypo ne Lietuvos – Lenkijos valstybės naudai, V. Sicinskis kartu su kitais bajorais, pasirašė [[Kėdainių sutartis|Kėdainių sutartį]]. [[Adolfas Šapoka]] nurodo, kad Kėdainių sutarties 11 puslapyje yra Upytės bajorų vėliavininko S. Dembskio, žemės teisėjo P. Marcinkevičius, viceteisėjo J. Mlečkos, stalininko V. Sicinskio pavardės ir parašai. 1655 m. [[spalio 23]] d. Upytės pavieto bajorai V. Sicinskį išrinko į Švedijos karaliaus [[Karolis X Gustavas|Karolio X Gustavo]] įgaliotinio Lietuvoje, karaliaus vietininko Estliandijoje Benedikto Šiutės patariamąją komisiją. Vladislovas Sicinskis buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui administruoti.

1652 m. seimo amžininkų pasisakymai rodo, kad pačiam seimo išardymo faktui tuo metu buvo skiriama mažai reikšmės. Po keliolikos metų apie tai rašęs Kochovskis nežinojo netgi pasiuntinio, kuris išardė seimą, pavardės. Be to, seimo išardymas nesutrukdė V. Sicinskiui 1659 m. vėl būti išrinktam į seimą.

Tėvynės išdaviku V. Sicinskis apšauktas jau po mirties. Žlugus Lenkijos – Lietuvos valstybei, lenkų istoriografijoje didžiausia kaltininke buvo paskelbta liberum veto teisė. Imta ieškoti ja piktnaudžiavusių, suradus kaltininką, jam buvo verčiamos visos bėdos, kuriamos šiurpios istorijos. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, išardė [[1639]] m. [[Krokuva|Krokuvos]] atstovas Jurgis Liubomirskis, o ''veto'' pirmasis dar [[1636]] m. ištarė Janas Olizaras. Po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.

Lenkijoje į valstybės išdavikų sąrašą pateko ne tik V. Sicinskis, bet ir jo globėjas Jonušas Radvila. V. Sicinskis buvo reformatas, už tai jo turėjo nemėgti [[katalikų bažnyčia]]. Seimo išardymas, sutarties su švedais pasirašymas Kėdainiuose užtraukė lenkiškos dvarininkijos neapykantą. Bažnyčioje buvęs sudžiūvęs lavonas tapo pagrindu pasakojimams, kad nedorėlio nepriimanti žemė. [[Tarnagala|Tarnagalos]] kaimo laukuose, apsuptas pelkėtų pievų, dunkso paslaptingas piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Jame esanti dauba davė pagrindą pasakojimams apie nugrimzdusį nedoro pono Čičinsko dvarą. Dėl lietuvių ir lenkų kalbų ypatumų liaudies lūpose Sicinskis virto Čičinsku.