|
==Mahajanos budizmas ir nesavastingumas==
Ši budistinė doktrina - viena tų, kurios sukelia kritikos bangą tarp krikščioniškai nusistačiusių tyrėjų. Jos tezė tokia: nėra tokio daikto, kaip ego-siela, kuri, pasak įprastos interpretacijos, yra mūsų psichinių funkcijų centras. Dėl šios priežasties budizmą dažnai vadina religija be sielos.
Budistų visavertės sielos neigimas, galbūt išgąsdins tuos, kurie, neturėdami griežto proto, tiki tradiciniu materialiu požiūriu į siela. Tokie žmonės dažnai mano, kad siela panaši į angelą ir, kad ji kyla dangun iškart po išlaisvinimo iš materialaus įkalinimo. Sielos nemirtingumas tai egzistavimo pratesimas.
Absurdiškumas pripaišomas sielai kažkokio tai astralinio egzistavimo kyla supainiojus pavadinimą ir jam atitinkantį objektą. Siela, arba jai lygiavertis "aš", įprastai vadinama kažkokia psichiniu sugebėjimų visuma.
Anatmano teorija neneigia, kad įvairios psichinės funkcijos gali būti sukoordinuotos ir apjungtos. Budizmas vadina šią koordinačių sistemą "vidžniana", bet ne anatman'u. Vidžnana - tai suvokimas, tuo metu kai anatmanas yra "aš", suprantamas kaip atskira būtis - virš visko nejudrus stebėtojas, kuris būdamas giliausiuose proto slėptuvėse, nukreipia visus subjektyvius veiksmus pasikliaudamas savo valia. Šis įsivaizdavimas budizme griežtai atmetamas.
Anatmano doktrinos iliustravimui įprasta taikyti rato ir namo analogiją. "Ratu" vadiname kokia tai špikių, ašies, padangos ir t.t. kombinacija; "namas" - visumoje sienos, langai, stogas, staktos, grindys ir t.t. sudarytoje atitinkam tiklui ir atitinkama išvaizda. Bet paimkime visas šias dalis atskirai - kur mes rasime ratą ar namą? "Namas" arba "ratas" tai tik vardai, nusakantys kažkokią formą, kurios dalys guli sistemiškai nustatytoje tvarkoje ir formoje. Ar neabsurdiška būtų tvirtinti, kad ratas ar namas gali egzistuoti savarankiškai kaip koks centras esantis už sudedamų dalių, išdėstytų atitinkama tvarka, ir už jų tarpusavio sąryšio!
Įdomu pastebėti, kad šiuolaikinės psichologijos atsisakymas sielą laikyti kuo nors daugiau nei visuma visų proto išgyvenimų - jausmų, idėjų, pojūčių, sprendimų ir pan., yra tiesiog prikeltos budistinės anatmano doktrinos. Ši doktrina neneigia, kad yra sąmonės vienybė, bet ji nesutinka laikyti šią vienybę kaip absoliučią, nesąlyginę ir nepriklausoma. Šiame empiriniame lygyje visi daiktai yra kombinacijų visuma kažkokių priežasčių ir sąlygų, kartu suvestų pagal karmos principus, - bet viskas, kas yra iš sudedamųjų, turi savo pabaigą, subyrėjimą ir dėl to tai visada kažkuo apribota. Netgi siela-gyvenimas, būdama empirine, nėra išimtis šiame universaliame įstatyme.
Tvirtinimai dėl substancinės dvasios, kuri, kaip manoma, yra visų sąmonės fenomenų pagrindas, ne tik klaidingi, bet ir kenksmingi, galintys pastūmėti priimt morališkai pavojingus sprendimus. Siūlymas, kad kažkas egzistuoja ten, kur realybėje nieko nėra, verčia mus kabintis šios chimeriškos formos, ir rezultate mes liekame pavergti nesibaigiančiu srautu kančios.
Pagal [http://en.wikipedia.org/wiki/D._T._Suzuki D. T. Sudzuki]
Kai kuriuose [[Mahajana|mahajanos]] tekstuose, yra priimtas šiek tiek skirtingas požiūris į nesavastingumą. Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. ''svabhāva'') čia vadinama ''[[šūnijata]]'' (skr. ''šūnyatā''), arba tuštuma.
|
