Virvelinės keramikos kultūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmieji virvelinės keramikos kultūrą aprašė F. Klopšteinas ir jo mokinys A. Gėcė, tyrę [[Zalė]]s (Vokietija) baseino radinius. V. Čaildas (Anglija), G. Mempertas, A. Briusovas (Rusija), [[Marija Gimbutienė]] ir kiti archeologai šią kultūrą kildina iš [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] šiaurinių pakrančių stepių, siedami jos pradžią su [[duobinė kultūra|duobinės kultūros]] plitimu. G. Kosina (Vokietija), E. Eirepė (Suomija), V. Antonievičius (Lenkija) ją siejo su Vidurio Vokietijos autochtonais.

Virvelinės keramikos kultūra, paplitusi didelėje teritorijoje ir puoselėta daugelio joje ir dabar gyvenančių tautų protėvių, per amžius įgijo keletą krypčių, kurios gali būti laikomos atskiromis kultūromis. [[Baltijos šalys]]e ji užgožė [[Narvos kultūra|Narvos kultūrą]], tačiau dar labiau buvo paplitusi [[žvejyba]]. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir [[baltai]]s. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai - labiau apvaliagalviai. Prie pačios [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] išsiskiria [[Pamarių kultūra]], jos įtakos zona susidarė tarp [[Vysla|Vyslos]] ir [[Dauguva|Dauguvos]] upių. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. <ref> [[Rimutė Rimantienė]]. {{VLE|II}}, 509 psl. </ref>