Raganų kūjis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 4
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 5:
 
== Istorija ==
"Raganų kūjį" parašė du [[Dominikonai|dominikonų]] inkvizitoriai: [[Kelnas|Kelno]] universiteto dekanas ir prioras Hainrichas Krameris (Heinrich Kramer, lotynizuota pavardė ''Institoris'', ~1430-1505) ir Jakobas Šprengeris (Jacob Sprenger, 1436-1495).
 
Parašyti „Raganų kūjį“ paskatino 1484 m. išleista popiežiaus Inocento VIII bulė ''Summis desiderantes'', nukreipta prieš kovos su raganavimu opoziciją. <!--Šis dekretas buvo išleistas iki parašant knygą, todėl nėra aišku, ar popiežius tikrai pritarė knygos turiniui, kuris dekreto leidimo metu buvo nežinomas. (paslepiu tekstą, nes prieštarauja kitai informacijai. --> Autoriai 1487 m [[gegužės 9]] d. pristatė knygą Kelno universiteto Teologijos fakultete, tikėdamiesi paramos ir pritarimo, tačiau universitetas knygą atmetė kaip neetišką. Nepaisant to, į knygą vis viena buvo įtrauktas Kelno universiteto „aprobuojantis raštas“, kuris, kaip dabar neretai manoma, yra suklastotas.
 
1490 metais pati Inkvizicija pasmerkė šią knygą, paskelbdama ją eretiška ir draudžiama. H. Krameris tapo inkvizijos auka. Tačiau po to knyga dar ilgai buvo spausdinama ir skaitoma. Ja rėmėsi ne tik Romos katalikai, bet ir protestantai.
Eilutė 13:
== Turinys==
[[Vaizdas:Malleus 1669.jpg|thumb|„Malleus maleficarum”, Lionas. 1669 m.]]
Originalios medžiagos knygoje palyginus nedaug; ji pirmiausia yra sukauptas ir apibendrintas to meto nuostatų ir praktikų rinkinys; daug medžiagos paimta iš dominikonų prioro Niderio veikalų „Formicarium“ (1435) ir „Praeceplorium“.
 
„Raganų kūjis“ susideda iš trijų dalių. Pirmoji dalis skirta atkreipti valdžios dėmesį į raganų daromą žalą, į tai, kad jos [[šėtonas|Šėtonui]] aukoja nekrikštytus vaikus bei kūniškai santykiauja su [[Inkubas|inkubais]] ir [[Sukubas|sukubais]]. Čia aiškinama, kodėl moterys, būdamos silpnesnės prigimties, dažniau pasuka raganavimo keliu (vyrai sudarė tik penktadalį raganų procesų aukų).
 
Antroji dalis smulkiai aprašo įvairius raganavimo burtus bei apeigas (sutartis su Šėtonu, pasivertimai, derliaus ir galvijų naikinimas ir t.t.) ir siūlo įvairius saugojimosi būdus.
 
Trečioji dalis (manoma, kad jos autorius yra H. Krameris) aprašo raganų procesų organizavimą, civilinių ir inkvizicijos teismų jurisdikciją raganų teismų klausimais. Daug vietos skirta raganų aptikimo, raganavimo įrodymo, liudytojų apklausos metodikai (pavyzdžiui, nurodoma kad kaltinamoji (kaltinamasis) negali žinoti liudytojo vardo).