Povilas Matulionis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 4
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Matulionis.jpg|thumb|Povilas Matulionis]]
[[Vaizdas:Matulionis4289.jpg|thumb|Povilo Matulionio kapas [[Aleksandrija (Šiauliai)|Aleksandrijoje]]]]
'''Povilas Matulionis''' ([[1860]] m. [[rugsėjo 5]] d.- [[1932]] m. [[kovo 15]] d.) prieškario Lietuvos miškininkas, profesorius.
 
==Šeima==
Eilutė 11:
[[1870]] m. rudenį Matulionių Poviliukas nuėjo į mokyklą, mokytojas Levickis maloniai jį sutiko, priėmė į mokyklą ir liepė tėvams leisti mokytis.
 
[[1873]] m. išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai”, perėjo mokytis į realinės gimnazijos II-ąją klasę Dinaburge. Mokslas sekėsi gerai, ypač [[istorija]], [[geografija]], [[matematika]]. Lankydamas gimnaziją, P. Matulionis buvo labai neturtingas.
 
Matulionis gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, o nakvodavo koridoriuje ant skrynios, drauge su šuniu Gastonu. Apie tai profesorius sakydavo: ''“Gastonas buvo išmintingas soteras, kuris naktimis man beverkiant ne vieną ašarą yra nulaižęs. Man vis būdavo gaila Kupiškio ir jame gyvenimo laimės"''.
 
Nuo trečios klasės mėnesiui gaudavo po 6 rublius: pusę pinigų tekdavo sumokėti už butą, o iš likusių pinigų tekdavo pragyventi. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.
 
Baigęs gimnaziją, nuo [[1882]] m. keletą kartų vyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]] laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ir grįžęs ėjo „guvernoriaus“ pareigas [[Vilnius|Vilniaus]], [[Vitebskas|Vitebsko]] ir [[Mogiliovas|Mogiliovo]] gubernijose.
 
Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias. Vėliau Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Povilą stoti į kunigų seminariją, šis išvyko į [[Kaunas|Kauną]].
 
== Studijos ==
Eilutė 27:
[[1883]] m. išlaikė Sankt Peterburge egzaminus į statybos institutą, bet į institutą neįstojo, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Bet už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.
 
[[1885]] m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų.
 
== Profesinė, visuomeninė veikla ==
Eilutė 40:
[[1894]] m. P. Matulioniui atsitiktinai pasisekė persikelti į Vilnių. [[Gegužės 7]] d. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką [[Kuršėnai|Kuršėnuose]]. [[1898]] m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu.
 
Iki [[1906]] m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. Čia jam teko pasidarbuoti ir lietuvybės reikalais. [[1895]] m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija.
 
[[1907]] m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla.
 
Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes ''„turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“'' (V. Maknys).
 
[[1902]] m., kada iš Lietuvos vardo buvo likęs tik „Severo – Zapadnyj kraj“, P. Matulionis išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse.
 
Tarp pretendentų į tautos patriarcho laurus galėjęs būti ir P. Matulionis, kuris [[1905]] m. [[Jonas Basanavičius|Jonui Basanavičiui]] „perleido lietuvių visuomenės vadovavimą“ (A. Rukuiža).
 
[[1905]] m., kilus [[revoliucija]]i, P. Matulionis dalyvavo revoliuciniame komitete, kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.
 
[[1906]] m. P. Matulionį vyriausybė išsiuntė prie [[Ladoga|Ladogos]] ežero miško reikalais. Tris mėnesius padirbėjęs sugrįžo į Vilnių. Bet jau kitais metais, miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į [[Suomija|Suomijos]] miškus. [[1909]] m. Suomijos miškų tvarkymą pabaigė ir vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų [[Rusija|Rusiją]] su rezidencija [[Smolenskas|Smolenske]]. Atvykęs į Smolenską, rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.
Eilutė 58:
== Nepriklausomoje Lietuvoje ==
 
Nepriklausomoje Lietuvoje P. Matulionis, valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. [[1918]]–[[1921]] m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, [[1919]]–[[1924]] m. P. Matulionis buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.
 
Dirbdamas P. Matulionis įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su [[Tadas Ivanauskas|T. Ivanausku]] steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio taip pat jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. [[1921]] m. drauge su [[Juozas Tumas-Vaižgantas|Juozu Tumu-Vaižgantu]] ir kitais šviesuoliais įkūrė [[Lietuvai pagražinti draugija|Lietuvai pagražinti draugiją]].
Eilutė 66:
P. Matulionis du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet tokios garbės abu kartus atsisakė. [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universitete]] P. Matulionis buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir [[1923]] m. [[sausio 20]] d. vienbalsiai buvo išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo [[1921]] m. rudens trejus metus traukiniu atvykdavo į [[Dotnuva|Dotnuvos]] žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės disciplinas, vadovavo praktikos darbams.
 
[[1924]] m. Dotnuvoje kuriantis [[Žemės ūkio akademija]]i, P. Matulionis tų pačių metų [[rugsėjo 23]] d. prezidento ir ž. ū. ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ord. profesoriumi, o kitą dieną [[Akademija|Akademijos]] profesorių taryba jį išrenka pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. P. Matulioniui buvo skirtas labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją [[aukštoji mokykla|aukštąją mokyklą]] Lietuvoje.
 
''„Jo nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“'' ([[Juozas Tonkūnas|J. Tonkūnas]]). P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų, mėgęs pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.
 
Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki [[1929]] m. [[sausio 1]] d., pasitraukė iš pareigų ir atsisveikinęs su Dotnuva persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli [[Šiauliai|Šiaulių]], pas savo dukterį M. Janavičienę.
 
Čia gyvendamas, Matulionis susirgo [[plaučių uždegimas|plaučių uždegimu]] ir [[1932]] m. [[kovo 15]] d. mirė. Palydėti į amžintąją ramybę Lietuvos miškų tėvą, pirmąjį Žemės ūkio akademijos Rektorių, didžios ir kilnios širdies žmogų, susirinko didelis būrys buvusių bendradarbių, draugų ir daug Akademijos studentijos.
 
''„Mūsų tautai jis buvo tikras tautinės sąmonės žadintojas, mūsų tautinės asmenybės brandintojas“'' (V. Vilkaitis).
Eilutė 86:
 
== Literatūra ==
* Isokas G. (sudarytojas). [[Lietuvos miškininkai]]. Biografinis žinynas. 1–2 dalis. – Vilnius, 1997.
 
{{DEFAULTSORT:Matulionis, Povilas}}