11:57, 4 balandžio 2007 versija taisyti Lang-Bot-as (aptarimas \| indėlis) 106 625 keitimai S Automatinis brūkšnių taisymas ← Prieš tai darytas keitimas		08:47, 16 liepos 2009 versija taisyti anuliuoti VP-bot (aptarimas \| indėlis) Botai 427 096 keitimai S wiki sintakse 3 Kitas pakeitimas →
Eilutė 3: ==Biografija== Gimė pasiturinčio [[Kuosėnai (Kupiškis)\|Kuosėnų]] valstiečio Andriaus Purono šeimoje, buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pradžios mokyklą lankė [[Kupiškis\|Kupiškyje]], šalia bažnyčios esančiame, dabartinio muziejaus, pastate. Ten pat užbaigė dviklasę mokyklą. [[1910]] m. įstojo į [[Ilūkšta\|Ilūkštos]] (dab. [[Latvija]]) mokytojų seminariją. Baigęs 3 seminarijos kursus [[1914]] m. mobilizuotas į [[Rusijos imperija\|carinės Rusijos]] kariuomenę, užsitarnavo praporščiko laipsnį. [[1917]] m. dar mokėsi [[Polockas\|Polocko]] gimnazijoje. [[1918]] m. grįžo į Lietuvą. [[1919]] m. birželio mėn. kaip naujokas paskirtas į būrį prie mokomosios komandos Lietuvos kariuomenėje. Būdamas pakankamai išsilavinęs ir turintis karinės patirties buvo numatytas kandidatu į karo mokyklą. Dirbo Generalinio štabo rikiuotės skyriaus raštininku. [[1920]] m. paskirtas į [[Kaunas\|Kauno]] miesto komendantūrą. [[1926]] m. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Eilutė 9: 1926 m. vedė iš kilmingos [[bajorai (luomas)\|bajorų]] giminės kilusią caro armijos pulkininko dukrą Eugeniją Lukinskaitę. Užaugino dvi dukras – Gražiną Beinartienę, pedagogę ir Violetą Dubrindienę, medicinos darbuotoją. Nuo [[1931]] m. tarnavo antrame artilerijos pulke [[Kėdainiai\|Kėdainiuose]]. [[1932]] m. pradžioje suteiktas kapitono laipsnis. [[1934]] m. baigė DK Vytauto aukštųjų karininkų kursų administracijos skyriaus II-ją laidą. [[1937]] m. perkeltas į [[Linkaičiai\|Linkaičius]], Ginklavimo valdybos padalinį ir paskirtas remonto dirbtuvių viršininku, bataljono vado teisėmis. [[1938]] m. suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis. Už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvos kariuomenėje [[1928]] m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o [[1934]] m. – [[Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis\|Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu]]. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje nusipirko Kuosėnų kaime 20 ha žemės, pasistatė namą. Išėjęs į pensiją norėjo jį nuomoti ir atvažiuoti vasaroti. Tačiau, Lietuvą okupavus [[Sovietų Sąjunga]]i, buvo atleistas iš tarnybos. Taip jis buvo priverstas grįžti į Kuosėnų kaimą, į savo namus, kurių dar nebuvo spėjęs įsirengti. Ten turėjo slapstytis, kad neišvežtų į [[Sibiras\|Sibirą]]. Ūkininkavo iki [[1949]] m. Dirbti žemę, kuri keletą metų buvo mažai dirbama, buvo nelengva. Pasisamdė traktorių iš Mašinų traktorių nuomos punktų. Kaimas tuomet pirmą kartą pamatė ariantį vikšrinį traktorių. Jo darbo pažiūrėti susirinkdavo pusė kaimo. 1949 m. suvarius valstiečius į [[kolūkis\|kolūkius]], pradėjo dirbti vyriausiuoju buhalteriu. Būdamas išsilavinęs, gerai mokėdamas [[rusų kalba\|rusų kalbą]], nesunkiai perkando apskaitą. Pas jį mokytis važiuodavo aplinkinių kolūkių buhalteriai. Pablogėjus sveikatai, [[1964]] m. persikėlė į [[Panevėžys\|Panevėžį]] pas dukras. Mirė 1965 m. spalio mėn. 30 d. Palaidotas Kupiškio kapinėse. Eilutė 21: ==Bendradarbiavimas spaudoje== Rašė ir talpino straipsnius karo mokslo ir literatūros žurnale „Mūsų žinynas”. Parašė knygą „[[1831 m. sukilimas]] Lietuvoje“. Ji per keletą numerių buvo atspausdinta žurnale „Mūsų žinynas“. Atskira knyga ji išleista 1931 m. Kaune, [[Spindulys (leidykla)\|„Spindulio“]] bendrovės spaustuvėje. Knygos įvade P. Purėnas rašo: „Iš tiesų, 1831 m. sukilimas buvo įkvėptas ir įvykdytas daugiausia tų pačių patriotų ir romantikų, kuriems teko valdyti ir laidoti Lietuvos-Lenkijos valstybę. Ir nors toji bajoriškoji Lietuvos-Lenkijos valstybė ir toji 1831 m. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero davė, vienok iš to, anaiptol, negalime daryti išvadų, kad tuo mūsų istorijos laikotarpiu neprivalome domėtis. Yra pripažintas moksliškas dėsnis, kad tauta daugiau susideda iš mirusiųjų, nei gyvų. Taigi, norint pažinti tautą, reikia pažinti jos praeitį, o ją galime pažinti tik visapusiškai išstudijavus istoriją; gi 1831 m. sukilimas yra mūsų tautos istorijos lapas, galis mus daug ko gero pamokyti. Nors tie idealai ir tikslai, dėl kurių tos gadynės lietuviai grūmėsi su priešu, dabartinėmis mūsų akimis žiūrint, ne visai atitiko mūsų tautos interesus, vienok tas narsumas, tas pasišventimas ir pasiaukojimas, kurį lietuviai ir ypač žemaičiai sukilime parodė, gali būti ir dabar mums pavyzdžiu, kovojant dėl realizavimo galutinio mūsų tautos idealo.“ Antroji P. Purėno knyga apie [[Europa\|Europos]] šalių [[artilerija\|artileriją]], dar nesurasta, nes bibliotekų fonduose jos nėra. Ji buvo rasta griaunant parduotą Purėnų namą, po P. Purėno mirties. Nupirkę namą, naujieji šeimininkai jį nugriovė. Atliekų krūvoje mėtėsi ir parašytų knygų egzemplioriai, matyt, išslapstyti nuo nereikalingų akių ir vėliau pamiršti. Kaimynų vaikai po vieną jų egzempliorių paėmė. [[Kategorija:Lietuvos karininkai\|Purėnas, Petras]]

Petras Purėnas: Skirtumas tarp puslapio versijų