|
== Literų gamyba ==
[[Image:Metal type.png|thumb|Litera]]
Prieš pradedant pasakoti, kaip buvo spausdinamos knygos reikėtų bent trumpai pakalbėti, kaip buvo gaminami spaudmenys. Liejimo pavyzdįpavyzdžių Gutenbergas galėjo matyti to meto monetų kalyklose. Norint lieti spaudmenis, visų pirmą tam reikėjo sukurti specialų patogų prietaisą.
Literų gamybos prietaisas (išrastassukurtas Strasbūre) yra stačiakampė liejamoji forma atidaromomis sąvaromis. Jos apačioje įdedama matrica (motis), metalo plokštelė, į kurią prieš tai raidės akelė įspaudžiama punsonupuansonu, turinčiu iškilų raidės reljefą (raidės atvaizdas punsonepuansone yra atvirkščias). Įdėjus matricą, liejamoji forma uždaroma, tartum nedidėlėnedidelė išviršuje viršausatvira neuždengta dežutė,dėžutė ir pripildoma lydyto švino. Metalas sukietėja ir susidaro metalinė lazdelė su iškilaus reljefo raidės akele viename gale (taip pat veidrodinidveidrodinis raidės vaizdas). Ši lazdelė ir yra spaudmuo, kuriuo spausdinama. Jis gali būti naudojamas tiek kartų, kiek reikia vieno tipo spaudmenų.
Punsonams gaminti buvo reikalingas kietas metalas – plienas, matricoms – minkštas – varis, o metalas spaudmenims lieti privalėjo turėti tokių savybių, kokių neturi nė vienas gamtos metalas. Po ilgų bandymų Gutenbergas pasirinko lydinį, sudarytą iš 70 dalių [[Švinas|švino]], 25 dalių [[Alavas|alavo]] ir 5 dalių [[Stibis|stibio]]. Tai buvo toks teisingas sprendimas, jog tolesnei spaudmenų liejimo technologijai prireikė tik nedidelių pakeitimų. ▼
Spausdinant metalinias spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo naudojamas, spausdinant ksilografines knygas. Gutenbergo tipografinai dažai buvo gaminami, kaip ir vėlesniais amžiais, iš suodžių ir sėmenų aliejaus. ▼▲PunsonamsPuansonams gaminti buvo reikalingas kietas metalas – plienas, matricoms – minkštas – varis, o metalas spaudmenims lieti privalėjo turėti tokių savybių, kokių neturi nė vienas gamtos metalas. Po ilgų bandymų Gutenbergas pasirinko lydinį, sudarytą iš 70 dalių [[Švinas|švino]], 25 dalių [[Alavas|alavo]] ir 5 dalių [[Stibis|stibio]]. Tai buvo toks teisingas sprendimas, jog tolesnei spaudmenų liejimo technologijai prireikė tik nedidelių pakeitimų.
▲Spausdinant metaliniasmetaliniais spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo naudojamas, spausdinant ksilografines knygas. Gutenbergo tipografinai dažai buvo gaminami, kaip ir vėlesniais amžiais, iš suodžių ir sėmenų aliejaus.
== Spaudmenų kasa ==
Literomis renkantis darbininkas dirba su spaudmenų kasa - nuožulniai pastatyta, neuždengta gelda, suskirstyta į skyrius arba įvairaus dydžio (priklausomai nuo raidės naudojimo dažnumo), tačiau vienodo gilumo (maždaug vieno colio – 21/2,5 cm) dėžutes. Kad būtų patogiau, spaudmenų kasa suskirstoma į dvi dalis – viršutinę kasą su skyriais didžiosioms raidėms ir skyrybos bei kitokiems ženklams, oir apatinę kasą – mažosioms raidėms. Viršutinės kasos skyriai išdėstyti pagal alfabetąabėcėlę nuo A iki Z, o apatinėje kasoje dažniausiai naudojamos raidės sudedamos į skyrius arčiau rinkėjo rankos.
Rinkėjas, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, laikydamas vienoje rankoje rinktuvą (specialų, greičiausiai taip pat Gutenbergo sukurtą pagalbinį prietaisą), kita ranka surinkdavo jame teksto eilutę, o po to perkeldavo ją į spausdinamąją formą.
== Surinkto teksto spausdinimas ==
Paruošus rinkinį, popierių, dažus, parsidėdavoprasidėdavo darbas prie staklių – pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės. Staklės praeityje paprastai būdavo buvo medinės, tačiau atskiros jų dalis metalinės. Paprastai staklės buvo didelės ir sunkios. Spausdinimas reikalavo tikslumo, todėl stakles, kad jos nejudėtų, pritvirtindavo prie grindų ir lubų.
Spausdinimas buvo sunkus darbas. Dirbantys prie staklių drbininkai turėjo būti tikslių ir koordinuotų judėsių ir didelės fizinės jėgos. Didelėse spaustuvėse buvo pasidalijama darbu Dirbo ten trijų rūšių drbininkai: rikėjai, dažytojai ir presuotojai. Be šių pagrindinių darbų buvo ir paglbinių, kuriuos dažniausiai atlikdavo mokiniai. ▼Didelėse spaustuvėse, kur dirbo 3-4 staklės, dar buvo dirbo ir specialus korektorius ir vyresnysis darbininkas – faktorius: jis žiūrėjo tvarkos ir tikrino darbininkų bei mokinių darbą. ▼
▲Spausdinimas buvo sunkus darbas. Dirbantys prie staklių drbininkai turėjo būti tikslių ir koordinuotų judėsių ir didelės fizinės jėgos. Didelėse spaustuvėse buvo pasidalijama darbu . Dirbo ten trijų rūšių drbininkaidarbininkai: rikėjai, dažytojai ir presuotojai. Be šių pagrindinių darbų buvo ir paglbiniųpagalbinių, kuriuos dažniausiai atlikdavo mokiniai.
== Popierius spausdinimui literomis == ▼Prieš pradedant spaudinti, buvo paruošiamas popierius. Sausas popierius blogai sugerdavo dažui, todėl jį drėkino. Sudrėkintą užklodavo makulatūra ir iš viršaus prispausdavo medine lenta ir sunkiais akmenimis, kad drėgmė vienodai susigertų į visus lapus. Po 7-8 valandų popierius būdavo paruoštas. ▼
▲Didelėse spaustuvėse, kurkuriose dirboveikė 3-4 staklės, dar buvo dirbo ir specialus korektorius ir vyresnysis darbininkas – faktorius: jis žiūrėjo tvarkos ir tikrino darbininkų bei mokinių darbą.
▲== Popierius spausdinimui literomis ==
▲Prieš pradedant spaudinti, buvo paruošiamas popierius. Sausas popierius blogaiprastai sugerdavosugeria dažuidažus, todėl jį drėkino. Sudrėkintą užklodavo makulatūra ir, iš viršaus prispausdavo medine lenta ir sunkiais akmenimis, kad drėgmė vienodai susigertų į visus lapus. Po 7-8 valandų popierius būdavo paruoštas.
LiterųVėliau literų rinkimą rankomis pakeitė našesni spausdinimo būdai, renkamą tekstą įvedant panašia į kompiuterio klaviatūra. Viena pirmųjų tokių mašinų buvo [[linotipas]]: klaviatūra surinktą teksto eilutę ji nuliedavo iš metalo (įvedus ne tą simbolį, eilutę reikėdavo perrinkti). Tačiau net ir dabar, įvedant duomenis klaviatūra į kompiuterį, lietuvių kalba neretai pasakoma jog tekstas "renkamas". Šis žodis greičiausiai likęs nuo laikų, kai literos iš tiesų buvo imamos rankomis ir surenkamos į bloką.
[[de:Letter]]
| 