Petras Jakštas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Norėdamas įgyti aukštesnį išsilavinimą, [[1920]] m. įstojo į Lietuvos karo mokyklą, ją baigė ir buvo paskirtas į 7-ąjį pėstininkų pulką, suteikiant jam pėstininkų leitenanto laipsnį. P. Jakštas neapsiribojo žiniomis, įgytomis Karo mokykloje. Atlikdamas karinę tarnybą [[Klaipėda|Klaipėdoje]] baigė suaugusiųjų gimnazijos kursus, perkeltas į [[Kaunas|Kauną]], įstojo mokytis į [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] Humanitarinių mokslų fakultetą. Universitete studijavo nuo [[1927]] iki [[1932]] m. pavasario semestro.

Kaip Kauno karo mokyklos auklėtinis ir Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo karininkas prieškario Lietuvoje jis buvo atsakingas už švietimą, spaudą ir karių kapų rūpinimąsi. P. Jakštas tiesiogiai dalyvavo kuriant žuvusiųjų lietuvių karių memorialą Červonkoje ([[Latvija]]) ir Nežinomo kareivio kapą Kaune. [[1941]] m. paleistas į atsargą, dirbo [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos MA]] lietuvių kalbos sekretoriumi. Slėpdamasis nuo [[bolševikai|bolševikų]] represijų, [[1944]]–[[1955]] m. gyveno nelegaliai, slapstėsi [[Ryga|Rygoje]]. 1955 m. legalizavęsis įsikūrė [[Šilutė]]je ir ten gyveno iki pat mirties.

Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] P. Jakštas parašė apie 20 reikšmingesnių kraštotyros ir knygotyros darbų, iš kurių tik dalis publikuota (pvz., knyga „Senoji Šilutė“ išleista [[1994]] m.). Prieš karą jis buvo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo švietimo skyriaus karininkas ir visos Lietuvos vaikų numylėtinis. Jis ypač buvo vertinamas dėl švietėjiškų ekskursijų organizavimo ir vaikų globos. Vaikus ir save vadino Prieteliumi, taip ir straipsnius spaudoje pasirašydavęs.

Šilutėje dirbo kelių valdyboje, visą laisvalaikį skirdamas knygai ir kraštotyrai. Svetingai sutikdavo visus atvykstančius pažinti Pajūrio krašto ir buvo nepakartojamas ekskursijų vadovas. Būdamas pats [[aukštaitija|aukštaitis]], pamilo šį kraštą, gebėjo suprasti „šišioniškių“ būdą ir gyvenimo nuostatas. P. Jakštas išties daug nuveikė, kad šio regiono istorinė praeitis būtų įamžinta straipsniuose, kraštotyros darbuose, plačiau atsispindėtų muziejaus ekspozicijoje. Jo žinių reikėdavo mokslininkams, o ir paties kraštotyrininko darbai neabejotinai buvo mokslinio lygio.

[[2004]] m. ant P. Jakšto gimtojo namo sienos atidengta atminimo lenta, taip pat viena gatvė [[Rokiškis|Rokiškyje]] pavadinta Petro Jakšto vardu.