Litera: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
→‎Literų gamyba: antimonio -> stibio
Eilutė 14:
Prieš pradedant pasakoti, kaip buvo spausdinamos knygos reikėtų bent trumpai pakalbėti, kaip buvo gaminami spaudmenys. Liejimo pavyzdį Gutenbergas galėjo matyti to meto monetų kalyklose. Norint lieti spaudmenis, visų pirmą tam reikėjo sukurti specialų patogų prietaisą. Toks prietaisas ir buvo išrastas jau Štrasburge.
Tai stačiakampė liejamoji forma, atidarom sąvara. Jos apačioje įdedama matrica (motis), metalo plokštelė, į kurią prieš tai raidės akelė įspaudžiama punsonu, turinčiu iškilų raidės reljefą (raidės atvaizdas punsone yra atvirkščias). Įdėjus matricą, liejamoji forma uždaroma, tartum nedidėlė iš viršaus neuždengta dežutė, ir pripildoma lydyto švino. Metalas akimirksniu sukietėja ir susidaro metalinė lazdelė su iškilaus reljefo raidės akele viename gale (taip pat veidrodinid raidės vaizdas). Ši lazdelė ir yra spaudmuo, kuriuo spausdinama. Jis gali būti naudojamas tiek kartų, kiek reikia vieno tipo spaudmenų.
Punsonams gaminti buvo reikalingas kietas metalas – plienas, matricoms – minkštas – varis , o metalas spaudmenims lieti privalėjo turėti tokių savybių, kokių neturi nė vienas gamtos metalas. Po ilgų bandymų Gutenbergas pasirinko lydinį, sudarytą iš 70 dalių švyno[[Švinas|švino]], 25 dalių [[Alavas|alavo]] ir 5 dalių atimonio[[Stibis|stibio]]. Tai buvo toks teisingas sprendimas, kad tolesnei spaudmenų liejimo technologijai prireikė tik nedidelių korektyvų.
Spausdinant metalinias spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo naudojamas, spausdinant ksilografines knygas. Gutenbergo tipografinai dažai buvo gaminami, kaip ir vėlesniais amžiais, iš suodžių ir sėmenų aliejaus.