Klecko mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 3 |
S wiki sintakse 4 |
||
Eilutė 8:
Už Lietuvos kovos su [[Krymo totoriai]]s tuo metu slypėjo kur kas svarbesnė kova − Lietuvos kova su kylančia Maskvos valstybe. [[1503]] m. [[kovo 28]] d. paliaubų sutartimi baigėsi antrasis Lietuvos karas su [[Rusija]], po kurio Lietuva patyrė didelių teritorinių nuostolių. Tačiau tai nereiškė, kad ginklus sudėjo Maskvos sąjungininku tapęs Krymo chanas ''Mengli-Girėjus'', kurį Maskvos didysis kunigaikštis [[Ivanas III]] specialiai kurstė nenutraukti antpuolių į Lietuvą. 1503 m. rugpjūčio pabaigoje − rugsėjo pradžioje Krymo totoriai jau niokojo [[Sluckas|Slucko]], ''Klecko'', [[Nesvyžius|Nesvyžiaus]] apylinkes. Iškilo tiesioginis pavojus sostinei, todėl 1503 m. [[rugsėjo 9]] d. [[Aleksandras]] [[Vilnius|Vilniaus]] miestiečiams suteikė privilegiją apjuosti Vilnių mūro siena (ji buvo užbaigta [[1522]] m.). Tuo metu ėmė aštrėti konfliktai Lietuvos [[Ponų taryba|Ponų tarybos]] viduje. 1503 m. rudenį Aleksandro favoritu tapo totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis.
1506 m. [[balandžio 17]] d. jau sunkiai sergantis, paralyžiuotas, Aleksandras atvyko į Vilnių ir nutarė sušaukti seimą [[Lyda|Lydoje]], ketindamas perduoti valdžią savo broliui [[Žygimantas Senasis|Žygimantui]]. [[Liepos 24]]−[[Liepos 25|25]] d. Lydoje jis surašė testamentą, savo įpėdiniu Lietuvoje paskirdamas Žygimantą. Bet tuo pačiu metu į Lietuvą įsiveržė Krymo totoriai, ir Aleksandras buvo neštuvais išgabentas į Vilnių. Lietuvos didikai sutelkė 7 000 vyrų kariuomenę. Jos vadovavimą Aleksandras paskyrė etmonui [[Stanislovas Kiška|Stanislovui Kiškai]] ir savo favoritui Mykolui Glinskiui, tačiau Kiška žygio metu susirgo, todėl lemiam mūšiui vadovavo vienas Glinskis. [[Liepos 30]] d. kariuomenė išžygiavo iš Lydos ir [[rugpjūčio 6]] d. prie Klecko stojo į mūšį su totoriais.
Prie Klecko totoriai buvo įsirengę stovyklą, iš kurios pasklidę atskirais būriais plėšė plačias apylinkes. Mūšis baigėsi visiška lietuvių pergale. Užimtoje stovykloje buvo rastas gausus grobis ir išvaduoti belaisviai. Dvi dienas po mūšio Lietuvos kariuomenė laukė apylinkėse plėšikaujančių totorių būrių, kurie, nežinodami apie mūšį, grįždavo į stovyklą ir patekdavo į lietuvių rankas. [[Rugpjūčio 12]] d. Glinskis atvyko į Vilnių ir dar spėjo mirštančiam didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui pranešti apie totorių sutriuškinimą, o jau [[rugpjūčio 19]] d. Aleksandras mirė.
| |||