Klaipėdos senamiestis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 3 |
S wiki sintakse 4 |
||
Eilutė 13:
==Architektūros paveldas==
Įspūdingosios architektūros likučiai - tai iš Vokiečių ordino laikų likęs taisyklingas gatvių tinklas, senoji fachverkinės konstrukcijos architektūra, būdinga Vokietijos miestams, bei išlikę XVII-XVIII a. Klaipėdos tvirtovės gynybinių įtvirtinimų fragmentai. Čia yra Senoji (Pirmoji) perkėla, Dramos teatras ir Teatro aikštė, Parodų rūmai, Pilies muziejus, [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] istorijos muziejus, Laikrodžių muziejus, Evangelikų liuteronų maldos namai, Etnokultūros centras, Kalvystės muziejus, Turgaus aikštė. Tarp [[Simonas Daukantas|S. Daukanto]] ir Liepų gatvių yra [[1977]] m. senųjų, pokario metais sunaikintų, kapinių vietoje įkurtas [[Klaipėdos skulptūrų parkas|skulptūrų parkas]], vėliau buvo pervadintas [[Martynas Mažvydas|Martyno Mažvydo]] vardu.
Tarp išlikusių 1262-1263 metų dokumentuose parašyta, kad Klaipėda buvo įkūrta tarp Nemuno ir Dangės. Jau nuo miesto atsiradimo ši upė buvo miesto dalis. Panašu, kad ji atliko gynybines funkcijas ir todėl dešinysis jos krantas iš pradžių nebuvo užstatytas. Nuo pat įkūrimo Klaipėda buvo žymus prekybos centras su senuoju uostu Dangės žiotyse. Toks jis ir išliko iki devynioliktojo amžiaus su jos pagrindiniu uostu žiotyse. Per antrąjį pasaulinį karą sunaikinus daugumą senųjų pastatų Klaipėda neteko tos savo dalies, pagal kurią paprastai identifikuojami miestai. Daugelis Europos miestų savo karo suniokotus senamiesčius atstatė.
Eilutė 23:
Siekį atkurti, atstatyti, išsaugoti architektūrinį ir etnokultūrinį paveldą visuomenėje labiausiai agituoja architektas Vytauto Šliogeris bei Klaipėdos universiteto docentė Dalia Kiseliūnaitė. Jie ragina, kad centre būtų galima atstatyti senuosius namų fasadus palei Danės upę, nes jų nuomone tam dabar niekas nebetrukdo, yra laisvi plotai. Agituoja atstatyti Klaipėdos pilį ir bažnyčias, kurios buvo miesto panoramos charakteringiausias bruožas. Visuomenėje kelia nerimą ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjo doc. Algio Vyšniausko, kuris yra vienas iš aukštybinių pastatų išdėstymo schemos uostamiestyje rengėjų, pareiškimas, kad Atgimimo aikštė jau nebe istorinė, nes „kvartalo vaizdą jau yra pakeitęs „Klaipėdos“ viešbutis ir Muzikinis teatras“. Suburta Miestiečių iniciatyvinė grupė reikalauja, kad visų pirma būtų parengta senamiesčio renovavimo ir vystymo koncepcija, kurioje būtų numatyta visa, kas jame bus saugoma, atstatoma, naujai statoma ir apibrėžta, kokių reikalavimų turėtų būti laikomasi. Tai turėtų tapti savotišku kodeksu visiems įsikuriantiems senamiestyje, jį renovuojantiems ir vykdantiems statybas. Tai turėtų būti nurodoma visose sklypų pirkimo arba nuomos sutartyse. O tiek bendrieji, tiek detalieji planai turėtų neprieštarauti tai koncepcijai, kuri būtų priimta visų politinių partijų ir visuomenės susitarimu. Miestiečių iniciatyvinė grupė viešina miesto problemą dėl ir toliau vis ardomų ir griaunamų senosios architektūros pastatų. Jų teigimu suniokotas senasis istorinis miesto malūnas Tilžės gatvėje, kurio gerokai apardytas korpusas tebestovi. Tokiais ir panašiais skundais užsuka ir eiliniai miesto gyventojai į miesto paminklosaugos būstinę Tomo g. 2 ir bando informuoti būstinės darbuotojus apie pažeidimus. Būstinės darbuotojų nuomone miesto istoriniai malūnai buvo leisti nugriauti, nes ekspertų buvo pripažinti mažareikšmiais, neturinčiais išliekamosios vertės statiniais. Tarp miestiečių vyrauja tvirta nuomonė, kad paminklosaugos būstinės darbuotojai yra nekompetetingi ir korumpuoti.
Tuo pat metu Miestiečių iniciatyvinė grupė teigia, kad sovietinių laikų silikatinių plytų dėžutės yra didesnė vertybė negu prieškario laikų statiniai, nes dabar dažniau griauna prieškario laikų statinius, o ne sovietines dėžutes. Sovietmečiu ilgus dešimtmečius senieji statiniai buvo griaunami iš ideologinių išskaičiavimų. Dabar griaunama iš kitų išskaičiavimų, daugiausiai iš materialinių sumetimų. Miestiečiai bando imtis priemonių išsaugoti nors buvusį vandens malūno pastatą, esantį Bangų g. ir Gluosnių skersgatvio kampe, priešais [[Trinyčių ežeras|Trinyčių tvenkinį]] (buvusį ''Malūno''). Palyginti dar neseniai buvo bandoma apginti buvusio Vitės kvartalo likučius, tačiau nesėkmingai. Klaipėdos Policijos įtarimu Naujojo Uosto, Gegužės ir M. Šerniaus gatvių aplinkoje likę keli statiniai visi paeiliui buvo padeginėjami, turint tikslą, kad jie greičiau būtų nugriauti. Kurį laiką bandoma žaisti, vaizduojant pastatų apsaugą, užmūrijant durų ir langų angas, aptveriant tvorelėmis su užrašu „Privati valda“. Bet visų tų, saugomų objektų likimas, buvo vienodai liūdnas. Ant pirmosios miesto bažnyčios pamatų ties Jono kalnelio šiauriniu galu, numatoma statyti šiuolaikiškos architektūros viešbutį. Turgaus gatvėje numatoma statyti naują šv. Jono bažnyčią ant buvusios senosios bažnyčios pamatų, kurios tūris ir bokšto aukštis bus gerokai mažesni už senosios bažnyčios matmenis, o ir pati naujos bažnyčios išvaizda gerokai skirsis nuo prieškarinės bažnyčios. Anksčiau tai buvo viena didžiausių mieste bažnyčių su vaizdingu bokštu.
20 a. pradžioje Klaipėdos miesto vertikalias dominantes sudarė bažnyčių bokštai, šiuo metu, tai naujai pastatyti labai negražūs, senamiestį darkantys dangoraižiai bei fabrikų kaminai. Šiandien vietoje per karą ir pokario socializmo statybos laikotarpiu prarastų pastatų kuriamos įvairios miesto plėtros koncepcijos, kurios nenumato sugrąžinti miestui jo istorinės išvaizdos. Ekspertų vertinimu prieš 1945 m. Klaipėdos centras buvo tipiškas šiaurės Europietiškas - Vokiškas miestas, šiuo metu tai įvairių atsitiktinių statinių eklektika. Dauguma statinių yra pastatyti socializmo santvarkos metu ir atspindi šios santvarkos architektūrinį charakterį. Architektas P. Vičkus savo knygoje „Senamiesčių rekonstrukcijos socialiniai ir ekonominiai veiksniai“, teigia, kad ”gaivinant senamiestį, pirma būtina užstatyti visas likusias tuščias erdves, atsiradusias karo metu sugriovus ten stovėjusius pastatus. Kad privalu atkurti buvusįjį užstatymą, yra sakiusi ir savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus viršininkė R. Noreikienė.” Tokios nuomonės yra ir dažni miesto svečiai. Pavyzdžiui, 2007 m. vasarą mieste svečiavęsi olandai dienraščiui „Klaipėda“ sakė, „Nustebino dideli tušti plotai miesto centre. Tikriausiai jie dar liko po Antrojo pasaulinio karo? Bet jeigu mes būtume miesto architektai, tai pasistengtume tas tuščias erdves užpildyti senovę imituojančiais pastatais. Statiniai, atsiradę tose vietose, turėtų ne tik priminti senovę, bet ir pralenkti jų aukščiu ir tūriu.” Šiuo metu Klaipėdoje nėra planuojama atstatyti senuosius miesto pastatus, planuojamas miesto augimas statant naujus modernius namus miesto centre, ignoruojant daugumos miestiečių, užsienio svečių bei architektūros ekspertų itin kritišką nuomonę. Tuo tarpu atstačius įspūdingą senamiestį, turistų srautas smarkiai išaugtų ir tai keleriopai padidintų savivaldybės pajamas ir padarytų Klaipėdą klestinčiu miestu. Panašiai atsitiko Vilniuje atstačius ir atrestauravus senamiestį. Vis garsiau šalies mastu Klaipėdos savivaldybės ir jos paminklosauginkų veiksmai visuomenėje įvardijami kaip Kultūrinis barbarizmas prieš didžiausias šalies vertybes. Nuolatinis paveldo niokojimas Klaipėdos mieste 2008 m. sukėlė aršią diskusiją LR Seime. Seime ir žiniasklaidoje išsakytos nuomonės aiškiai ir nedviprasmiškai pasmerkė neįkainamojo Lietuvos Europietiškojo paveldo naikinimą Klaipėdos mieste.
| |||