Mirusiųjų knyga: Skirtumas tarp puslapio versijų

„Mirusiųjų knygos“ pavadinimą sugalvojo [[XIX amžius|XIX a.]] egiptologas K. R. Lepsius. Ištarmes jis pavadino skyriais ir sunumeravo. Dauguma tekstų priskiriami ''Reu nu pert em hru'' rubrikai, kurios pažodinis vertimas turėtų skambėti maždaug taip: ''Ištarmės apie išėjimą į dieną''. Tekstai reiškia perėjimą iš tamsos į šviesą, [[duatas|Duato]] nakties tamsybėse pakilti su Saule ir atgimti dvasiniu [[egiptiečio siela|Akh]] pavidalu.

Knygą sudarydavo žyniai, brangiai parduodavo, todėl ją galėjo nusipirkti tik turtingi žmonės.

Ankstyviausi rasti papirusai datuojami XV a. pr. m. e. viduriu. Pirmieji buvo rašomi pusiau kursyviniais [[egiptiečių hieroglifai|hieroglifais]] [[juoda|juodu]] rašalu, [[raudona]]i išryškinant pavadinimus ir svarbiausiais vietas. Seniausieji variantai buvo labai trumpi, o vėliau atsirado ilgų, iki 40 metrų ilgio. Apie 1085-715 metus pr. m . e. papirusuose vyravo beveik vien iliustracijos be lydinčių tekstų. Naujosios karalystės laikmečiu ritiniai tampa privaloma kapo reikmenų dalimi. Jie būdavo apvyniojami lininiu audeklu, užantspauduojami ir dedami į [[Sarkofagas|sarkofagą]] šalia [[Mumija|mumijos]] arba į tuščiavidurės medinės [[Ozyris|Ozyrio]] statulėlės vidų. Yra žinoma apie 200 papirusų su ištarmėmis.

Egiptologo K. R. Lepsiaus pavyzdžiu pasekė W. Y. Ewans-Wentzas, [[XX amžius|XX a.]] pradžioje išleidęs vieną iš daugelio mirties temai skirtų [[Tibetas|tibetiečių]] traktatą, kuris pažodžiui verstųsi ''Išsilaisvinimas bardo tarpsnyje klausantis pamokymų'' ir pavadinęs jį '''Tibeto mirusiųjų knyga'''.