Jonas Vileišis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1917]]–[[1920]] m. [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] narys, vienintelis balsavo prieš 1917 m. [[gruodžio 11]] d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos [[1918]] m. [[sausio 26]] d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. [[vasario 16]] d. balsavo už grįžusių narių – J. Vileišio, [[Mykolas Biržiška|Mykolo Biržiškos]], [[Steponas Kairys|Stepono Kairio]] ir [[Stanislovas Narutavičius |Stanislovo Narutavičiaus]] – siūlomą [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Aktą]] be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. [[Justinas Staugaitis|Justinu Staugaičiu]] ir dr. [[Jurgis Šaulys|Jurgiu Šauliu]] buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

Nuo [[1921]] m. [[rugsėjo 30]] d. iki [[1931]] m. [[liepos 2]] d. eidamas Lietuvos [[laikinoji sostinė|laikinosios sostinės]] [[burmistras|burmistro]] pareigas, visą šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį J. Vileišis atidavė Kaunui. Vadovaujant [[Kauno savivaldybė|Kauno savivaldybei]], miestas gyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki Europinio lygio miesto.

Daugiau nei 15 milijonų litų kainavusi vandentiekio ir kanalizacijos [http://www.kaunovandenys.lt/lt/?id=29&item=2 įmonė], nuo 18 iki 40 kv.km praplėstas miesto plotas, pastatyta daugiau nei 2500 įvairios paskirties pastatų, trys gelžbetoniniai tiltai per [[Nemunas|Nemuną]] ir [[Neris (upė)|Nerį]] ([[Aleksoto tiltas|Aleksoto]], [[Vilijampolės tiltas|Vilijampolės]] ir [[Panemunės tiltas|Panemunės]]), išgrįstos ir išasfaltuotos pagrindinės gatvės, archaiškąjį [[arklys|arklių]] [[tramvajus|tramvajų]] („konkę”) pakeitęs [[autobusas|autobusų]] susisiekimas, suplanuoti priemiesčiai, naujos aikštės ir parkai, aptvarkyta sanitarija, padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemai, pastatytos trys modernios pradinės mokyklos, [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] viešoji biblioteka ir kt. Tai toli gražu ne visas sąrašas naujovių Kauno gyvenime, susijusių su J. Vileišio vardu. Jis išvedė Kauną į tarptautinę areną, užmegzdamas ryšius su daugelio užsienio sostinių savivaldybėmis. [[1924]]–[[1932]] m. [[Lietuvos miestų sąjunga|Lietuvos miestų sąjungos]] organizatorius ir pirmininkas.

Respublikos prezidento aktu nuo [[1933]] m. [[vasario 1]] d. paskirtas Valstybės Tarybos nariu. Ši institucija buvo įsteigta [[1928]] m. kaip patariamasis organas prie Prezidento įstatymų sumanymams rengti bei veikiantiems įstatymams tvarkyti. J. Vileišiui buvo pavesta rengti Lietuvos civilinio kodekso projektą. Šio darbo ėmėsi su jam būdingu entuziazmu ir kruopštumu. Mokėdamas svetimų kalbų jis naudojosi gausia kitų kraštų literatūra, todėl darbas buvo produktyvus. [[1933]]–[[1940]] m., be burmistro pareigų dar dirbo [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] dėstytoju.

J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas [[1934]] m. [[rugsėjo 8]] d. [[Lietuvos teisininkų draugija]] [[1940]] m. [[sausio 27]] d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu.

1940 m. įvykiai sukrėtė visus, o ypač J. Vileišį. Nepriklausoma Lietuvos [[valstybė]] jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į [[Sibiras|Sibirą]]. Iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Šie sukrėtimai labai paveikė J. Vileišio sveikatą.

J. Vileišis mirė 1942 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus [[Rasų kapinės]]e, Vileišių šeimos koplyčioje.

* [http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20020213/susi_01.html J. Vileišio duktė R. Vileišytė-Bagdonienė]