Markas Junijus Brutas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 6:
Brutas buvo [[Pompėjus Didysis|Pompėjaus Didžiojo]] [[Legatas|legato]] ''Marko Junijaus Bruto Vyresniojo'' ir [[Katonas Jaunesnysis|Katono Jaunesniojo]] pusseserės (bei Cezario meilužės) ''Servilijos Kapijonis sūnus''. Vaikystėje jį įsūnijo dėdė ''Kvintas Servilijus Kapijus'', ir kurį laiką Brutas vadinosi jo vardu.
Politinė Bruto karjera prasidėjo padedant dėdei vietininko [[Kipras|Kipre]] pareigose. Tuo metu ir praturtėjo, skolindamas pinigus už dideles [[Palūkanos|palūkanas]]. Grįžęs į Romą, vedė ''Klaudiją Pulchrą''. Tapęs [[Romos senatas|senatoriumi]], palaikė [[Optimatai|optimatus]]. Kovojo prieš [[Gajus Julijus Cezaris|Cezario]], [[Licinijus Krasas|Kraso]] ir [[Pompėjus Didysis|Pompėjaus]] triumviratą, ypač nekentė Pompėjaus, [[Lucijus Kornelijus Sula|Sulos]] [[Proskripcijos|proskripcijų]] metu nužudžiusio Bruto tėvą.
[[49 m. pr. m. e.]] prasidėjus pilietiniam karui tarp Pompėjaus ir Cezario, Brutas visgi prisijungė prie Pompėjus – tuometinio optimatų lyderio. Prasidėjus [[Farsalų mūšis|Farsalų]] mūšiui, Cezaris iš anksto liepė nežudyti Bruto, o paimti jį į nelaisvę jei sutiks pats. Jei nesutiks, tiesiog paleisti. Pompėjui pralaimėjus mūšį, Brutas atsiprašė Cezario, ir šis jam iš kart viešai atleido. Brutas tapo vienu iš Cezario vidinio rato žmonių, buvo paskirtas [[Galija|Galijos]] valdytoju, kol nugalėtojas vijosi į Afriką pasitraukusius [[Metelijus Scipionas|Metelijų Scipioną]] ir [[Markas Katonas Jaunesnysis|Marką Katoną]]. [[45 m. pr. m. e.]] Cezaris iškėlė Bruto kandidatūrą į [[pretorius]]. Tais pačiais metais Brutas išsiskyrė su Klaudija ir vedė Katono dukterį ''Porciją Katonis''.
== Sąmokslas prieš Cezarį ==
Senatui paskelbus Cezarį diktatoriumi iki gyvos galvos, dalis senatorių pradėjo baimintis jo augančios galios. Prieš jį atsisuko net ir dalis draugų, tarp jų – Brutas. [[44 m. pr. m. e.]], spaudžiamas draugų senate, Markas Junijus Brutas nusprendė prisidėti prie sąmokslo nužudyti diktatorių. Apie planą žinojo ir jo žmona. Nužudymas buvo paruoštas tų pačių metų [[Kovo idos|kovo idoms]] ([[kovo 15]] d.), ir sąmokslininkai planavo nužudyti Cezarį senate.
Užpultas Cezaris iš pradžių priešinosi, tačiau tarp sąmokslininkų pamatęs ir Brutą, nuleido rankas prisidengęs veidą [[toga]] kentė, kol buvo subadytas durklais iki mirties.
== Po sąmokslo ==
Eilutė 20:
Po Cezario nužudymo Brutas sudarė sąjungą su likusiais diktatoriaus šalininkais, visų pirma – [[Markas Antonijus|Marku Antonijumi]]. Pagal ją, Cezario žudikai nebus baudžiami, ir niekas prieš nieką nesiims jokių veiksmų. Tačiau sąjunga iširo labai greitai, jau per Cezario laidotuves Antonijus sukurstė minią prieš [[Liberatoriai|liberatorius]], viešai išvardindamas žinomas pavardes ir pažadėjęs, kad žudikai neliks nenubausti. Brutas išvyko į [[Kreta|Kretą]], kur gyveno iki [[42 m. pr. m. e.]]
[[42 m. pr. m. e.]] [[Konsulas|konsulu]] tapo [[Oktavianas]]. Vienas iš pirmųjų jo sprendimų buvo paskelbti Cezarį nužudžiusius žmones žmogžudžiais ir valstybės priešais. Tuo nepatenkintas, [[Markas Tulijus Ciceronas]] įspėjo Brutą, pridėdamas, kad Cezario šalininkai Oktavianas ir Antonijus nesutaria tarpusavyje. Antonijus išvyko su savo [[Legionas|legionais]] į Galijos provinciją, kur norėjo gauti valdytojo vietą. Ten susikovė su Oktaviano vadovaujamais legionais ir buvo įveiktas keliuose nedideliuose mūšiuose.
Kadangi ir Antonijaus, ir Oktaviano armijos buvo mažesnės už tuo metu turimą Bruto ir [[Gajus Kasijus Longinas|Kasijaus]], Brutas ir Kasijus su savo legionais patraukė į Romą. Apie tai sužinojęs Oktavianas sudarė taiką su Marku Antonijumi ir su jungtine kariuomene Graikijoje pastojo kelią Brutui ir Kasijui. Dvejuose mūšiuose, žinomuose bendru pavadinimu – [[Filipų mūšis]] – Cezario žudikai buvo sumušti. Po pirmo mūšio, kuris pasibaigė lygiosiomis, Kasijus galvojo, jog Brutas pralaimėjo ir nusižudė. Antrajame mūšyje po dvidešimties dienų Bruto armija buvo įveikta, o jis pats su likusiais maždaug keturiais legionais pasitraukė į kalvas netoliese. Ten Markas Junijus Brutas nusižudė. Rodydamas pagarbą, atvykęs Antonijus jo kūną uždengė purpurine mantija. Vėliau palaikai buvo kremuoti ir pelenai urnoje nusiųsti motinai. Sužinojusi apie vyro mirtį, Bruto žmona taip pat nusižudė (priešingai, nei rašoma [[Viljamas Šekspyras|Šekspyro]] tragedijoje „Julijus Cezaris“).
Eilutė 26:
== Et tu, Brute? ==
''Et tu, Brute?'' (lot. ir tu, Brutai?) yra šiuo metu plačiai paplitusi frazė, tariamai paskutinieji Julijaus Cezario pasakyti žodžiai. Pirmasis žinomas šaltinis su panašiu tekstu yra romėnų istoriko [[Svetonijus|Svetonijaus]] „Dvylikos Cezarių gyvenimas“. Svetonijus rašė, kad Cezaris prieš mirtį Brutui pasakęs „Ir tu, mano vaike?“ (arba „Net tu, mano vaike?“, gr. ''Καὶ σὺ τέκνον''). Tačiau būtent šią frazę išpopuliarino Šekspyro tragedija „Cezaris“. Dabar ji naudojama kaip didelės, netikėtos išdavystės simbolis.
Kiti antikiniai istorikai įvairiai aprašo paskutinius Cezario žodžius. Pasak [[Plutarchas|Plutarcho]], diktatorius mirė tylėdamas.
| |||