Giedraičių mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 4
Eilutė 2:
'''Giedraičių mūšis''', arba '''Giedraičių-Širvintų mūšis''', '''Širvintų-Giedraičių mūšis''', [[1920]] m. [[lapkričio 17]]-[[lapkričio 21]] d. [[Lietuvos kariuomenė]]s mūšis su [[Lenkijos kariuomenė]]s [[Liucijus Želigovskis|Liucijaus Želigovskio]] rinktine (vadinama Vidurinės Lietuvos kariuomene).
 
1920 m. [[spalio 9]] d. užėmusi [[Vilnius|Vilnių]]. L. Želigovskio rinktinė, kurią sudarė 1-oji lietuvių ir gudų pėstininkų divizija ir 13-asis Vilniaus [[ulonai|ulonų]] pulkas, puolė toliau vakarų ir šiaurės vakarų kryptimis. Jos puolimą vakarų kryptimi kairiajame Neries krante [[spalio 14]]-15 d. linijoje [[Vievis]] - [[Valkininkai]] sulaikė [[Trečioji pėstininkų divizija]] (vadas [[Ignas Musteikis]]). Puolimas šiaurės vakarų kryptimi dešiniajame Neries krante buvo stipresnis ir Pirmoji pėstininkų divizija, kurią sudarė [[Antrasis pėstininkų pulkas|Antrasis]], [[Ketvirtasis pėstininkų pulkas|Ketvirtasis]], [[Septintasis pėstininkų pulkas|Septintasis]] ir [[Devintasis pėstininkų pulkas|Devintasis pėstininkų pulkai]] (vadas [[Stasys Nastopka]]) kaudamasi traukėsi. Lenkai užėmė [[Nemenčinė|Nemenčinę]], [[Švenčionėliai|Švenčionėlius]], [[Širvintos|Širvintas]], [[Giedraičiai|Giedraičius]]. Į lietuvių užnugarį įsiveržę ulonai [[spalio 21]] d. paėmė į nelaisvę Pirmosios pėstininkų divizijos štabą. Iki [[spalio 27]] d. L. Želigovskio kariuomenė pasiekė [[Želva|Želvą]] ir grasino perkirsti plentą [[Ukmergė]] - [[Utena]]. [[Spalio 28]]-[[spalio 30]] d. Lietuvos kariuomenės [[Pirmoji pėstininkų divizija]] (Antrasis, Septintasis ir Devintasis pėstininkų pulkai, vadas [[Edvardas Adamkavičius]]) perėjo į kontrpuolimą ir atsiėmė Želvą, o [[lapkričio 1]] d. išvadavo Giedraičius. Frontas sustojo linijoje [[Kernavė]] - [[Musninkai]]-Širvintos-Giedraičiai - [[Dubingiai]] - [[Švenčionėliai]].
 
[[Tautų Sąjunga]]i nutarus lietuvių ir lenkų konfliktą [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašte]] išspręsti [[plebiscitas|plebiscitu]] ir į karo veiksmų zoną išvykus Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai (TSKKK), L. Želigovskis, siekęs užimti teritoriją iki 1920 m. birželio mėn. demarkacinės linijos, buvo priverstas skubėti, nes jo kariuomenės kovingumas pamažu silpo. [[Lapkričio 17]] d. anksti rytą lenkai 30 km Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože pradėjo naują puolimą. Širvintų ir Giedraičių kryptimi puolė dvi pėstininkų brigados, remiamos artilerijos, o kavalerijos brigada, kurią sudarė 11 eskadronų, ties Dubingiais tarpežeriu prasiveržė į Lietuvos kariuomenės užnugarį [[Videniškiai|Videniškių]] - [[Kurkliai|Kurklių]] kryptimi. Stipriausias smūgis teko Giedraičius gynusiam Antrajam pėstininkų pulkui. Vengdamas apsupimo [[lapkričio 17]] d. vakare jis pasitraukė iki Želvos linijos. Širvintas gynęs Septintasis pėstininkų pulkas po atkaklių kautynių pasitraukė į pozicijas [[Viesai|Viesų]]-[[Liūnai|Liūnų]]-[[Degučiai (Širvintos)|Degučių]] ruože. [[Musninkai|Musninkų]] fronto ruožą gynęs Ketvirtasis pėstininkų pulkas išlaikė turėtas pozicijas.
 
Lenkų [[kavalerija]], ties [[Kavarskas|Kavarsku]] perėjusi [[Šventoji|Šventąją]], veržėsi gilyn į Lietuvą ir pasiekė [[Kėdainiai|Kėdainių]] apylinkes. Lietuvių kariuomenei grėsė apsupimas, Pirmosios divizijos vadas E. Adamkavičius pritarė Septintojo pėstininkų pulko karininkų susirinkimo paremtam 3-ojo bataliono vado [[Teodoras Balnas|Teodoro Balno]] pasiūlytam planui apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš flango ir užnugario. Jo [[lapkričio 18]] d. vakare suformuota ir vadovaujama 170-200 karių rinktinė, naktį atlikusi 14 km žygį mišku, puolė ties [[Motiejūnai (Širvintos)|Motiejūnų]] kaimu stovintį lenkų [[Gardinas|Gardino]] pulko batalioną. Mūšio metu žuvo Gardino pulko vadas, į nelaisvę pateko L. Želigovskio rinktinės lietuvių ir gudų brigados bei Gardino pulko štabai (apie 200 belaisvių), paimta daug trofėjų (2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė). Širvintų apylinkėse išsklaidyti ir kiti du Gardino pulko batalionai.
Eilutė 10:
Persigrupavę lenkai netrukus vėl užėmė Širvintas. [[Lapkričio 19]] d. rytą į Ukmergę atvykęs armijos vadas generolas [[Silvestras Žukauskas]] organizavo kontrpuolimą visu frontu. Buvo sustiprintas į [[Lyduokiai|Lyduokių]] apylinkes atsitraukęs Antrasis pėstininkų pulkas, į frontą papildomai įtrauktas [[Aštuntasis pėstininkų pulkas]].
 
Puolimą Lietuvos kariuomenė pradėjo naktį iš [[lapkričio 20]] į 21 d. Širvintos vėl apeitos iš šono mišku ir po trumpo mūšio užimtos. Puolant Giedraičių kryptimi sunkios kautynės vyko ties [[Šiupieniai]]s, [[Bekupė|Bekupe]] ir Giedraičiais, čia pasižymėjo Antrojo pėstininkų pulko 3-asis batalionas (vadas [[Liudvikas Butkevičius]]). [[Lapkričio 21]] d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti. Patyrusi nemažų nuostolių Lietuvos kariuomenė grįžo į iki [[lapkričio 17]] d. turėtas pozicijas.
 
TSKKK reikalaujant [[lapkričio 21]] d. kovos veiksmai nutraukti. Giliai užnugaryje likusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir persekiojama lietuvių karių bei partizanų [[lapkričio 24]] d. ties [[Labanoras|Labanoru]] perėjo fronto liniją. [[Lapkričio 29]] d. TSKKK tarpininkaujant Lietuvos Respublikos vyriausybės ir L. Želigovskio atstovai Kaune pasirašė paliaubų protokolą, kuriuo tarp Lietuvos ir L. Želigovskio kariuomenių nustatyta 6 km pločio neutralioji zona. <ref> [[Vidmantas Jankauskas]] {{VLE|VI}}, 534 psl. </ref>
 
[[1990]] m. [[lapkričio 23]] d. Lietuvos kariuomenės dieną, iš Giedraičių mūšio lauko į [[Kaunas|Kauną]] atgabenti žuvusiojo savanorio palaikai ir perlaidoti Nežinomo kareivio kape.