Livonija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Livonija''' (vok.,šved.,dan. ''Livland'', sen.šved. ''Liffland'', lat. ''Livonija'', est. ''Liivimaa'', lot. ''Livonia'', lenk. ''Inflanty'') – istorinis regionas dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] teritorijoje. Ilgainiui keitėsi supratimas, kas yra „Livonija“.

XII a. pabaigoje-[[XIII amžius|XIII]] a. pradžioje ''Livonija'' buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija, [[XIII amžius|XIII]]-[[XVI amžius|XVI]] a. taip buvo vadinama užkariautose [[Lyviai|lyvių]], [[Estai|estų]], [[Žiemgaliai|žiemgalių]], [[Kuršiai|kuršių]], [[Sėliai|sėlių]] ir [[Latgaliai|latgalių]] genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Minėtų genčių užkariavimo eigą aprašo [[Henriko Latvio kronika]].

Į Livonijos konfederaciją įėjo ir [[Kalavijuočių ordinas]], įkurtas vyskupo Alberto [[1202]] m (nuo 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Teutonų ([[Kryžiuočių Ordinas]] kryžiuočių) ordino dalimi, bet išlaikė atskirą valdymo struktūrą, turėjo savo magistrą ir kitus pareigūnus, toliau istorijoje žinomas kaip [[Livonijos ordinas]]). O iš viso ją sudarė 5 valstybės: [[Livonijos ordinas]], [[Rygos arkivyskupystė]], [[Kuršo vyskupystė]], [[Tartu vyskupystė]] ir [[Sare-Lianės vyskupystė]] (Ezelio-Viko) vyskupystė.

Šiose teritorijose įsikūrę miestai, ypač [[Ryga]], irgi tvarkėsi labai savarankiškai. Šias labai atskiras valstybes iš pradžių jungė visų kryžininkų nominalus siuzerenas, kuriuo buvo [[Roma|Romos]] katalikų bažnyčios popiežius. Antras nominalus siuzerenas, kadangi išvardintų vyskupysčių vyskupai buvo ir pasaulietiniai kunigaikščiai, buvo [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius. Ilgą laiką Livonijos ordino siuzerenu buvo Rygos arkivyskupas, ordinas įvairiais būdais stengėsi jo viršenybės nusikratyti. Livonijos feodalinė konfederacija, nuo [[1346]] m. apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, dar buvo tuo metu vadinama Marijos žeme, kaip analogiškai prūsų žemės buvo vadinamos Šv. Petro žeme.

Latvių ir estų istoriografijoje dar yra žinomas pavadinimas „senoji Livonija“. Livonijos ordinas stengėsi centralizuoti valdymą, pajungti sau kitas valstybes, bet jam tai nepavyko. Nuo XV a. pradžios pradėti šaukti bendri Livonijos valdymo organai – landtagai.

Livonijos ordinui pralaimėjus Pabaisko mūšyje [[1435]] m., sušauktas Valkos landtagas galutinai įtvirtino konfederacinį valstybės pobūdį. Aukščiausiu valdymo organu tapo landtagas. Į landtagų sudėtį ir į šalies valdymą buvo įtraukti bajorijos (riterijos) ir miestų atstovai. Nuo 1561 m. Livonijos vardu (''Inflanty'') buvo vadinamos žemės, prijungtos prie [[LDK]], t.y. Pietų Estija, [[Latvija|Latvijos]] [[Vidžemė]] ir [[Latgala]].

Nuo [[1621]] m. Ništato sutartimi švedams gavus Rygą, Livonija (švedų Livonija) buvo vadinamos iš [[Lenkija|Lenkijos]]-[[Lietuva|Lietuvos]] atimtos ir [[Švedija|Švedijos]] valdomos latvių ir estų apgyventos teritorijos (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė), o lenkų Livonija (''Inflanty Polskie'') buvo vadinama Lenkijai-Lietuvai likusi Latgala. Po Šiaurės karo (1700-1721) [[Švedai|švedų]] Livonijos teritorijas prijungus prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]], jos sudarė Livonijos (arba Lifliandijos) guberniją.