Dokumentinis kinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Su [[Atgimimu]] sustiprėjo trauka istorijai. Sukurta daug istorijos, kultūros veikėjų portretų, filmų apie bažnyčios vaidmenį, laisvės kovą, [[rezistenciją]] miškuose, [[tremtinius]]. Daugelis jų kronikinio, apžvalginio, „vadovėlinio“ pobūdžio. Jie užpildė baltąsias kino vietas ar ištaisė sovietinės istorijos modelį, kurį gausiuose istoriniuose ir portretiniuose filmuose buvo pateikęs režisierius [[L. Lazėnas]] ir kiti dokumentininkai. Atgimimui skirta [[A. Zubavičiaus]] trilogija „Dar sykį: Lie - tu - va“ (1989 m.), „Lietuva: žodžiai į laisvę“ (1991 m.), „Lietuva vėl laisva“ (1992 m.), pokario [[Partizanas|partizanams]] - „Partizanai“ (1993 m.). Į dokumentiką atėjo gabaus jaunimo: [[S. Beržinis]] („Vėliava iš plytų“, 1989 m., „Greimas“, 1992 m., „Sudie, Jeruzale“, 1993 m., ir kt.), [[Arūnas Matelis]] („Dešimt minučių prieš savo skrydį“, 1990 m. gavo diplomą Oberhauzeno festivalyje, Vokietija), [[Audrius Stonys]] („Neregių žemė“, 1992 m. apdovanotas „Felix“ prizu už geriausią Europos dokumentinį filmą), [[Valdas Navasaitis]] („Rudens sniegas“, 1991 m.) ir kt.