Aleksandras Griškevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Netekęs darbo A. Griškevičius grįžo į Šiaulius ir vėl apsigyveno brolio [[Mauricijus Griškevičius|Mauricijaus]] dvarelyje [[Andriejavas|Andriejave]], o [[1862]] m. persikėlė į žmonos gimtinę – Viekšnius. Mirė Viekšniuose, miestelio kapinėse ir palaidotas. Name, kur praleido paskutines gyvenimo dienas, įrengtas jo memorialinis muziejus. [[1980]] m. pastatytas antkapinis paminklas, autorė – Paminklų konservavimo - restauravimo instituto architektė I. Barauskaitė.

Didelę gyvenimo dalį A. Griškevičius skyrė aviacijai, kuria susidomėjo gyvendamas Šiauliuose. Jis teoriškai ir praktiškai siekė įrodyti, kad žmogus, kaip ir [[paukštis]], gali skraidyti. Iš pradžių statė [[oro balionas|oro balionus]] su specialiais valdymo įtaisais. Vėliau ėmė projektuoti lėktuvų modelius, tyrinėti plokštumos keliamąją galią. Jis ilgai stebėjo paukščius, jų skriejimą, tyrinėjo sparnų formas, jų ploto ir svorio santykius. Tyrinėdamas paukščius priėjo išvados, kad lėktuvų sparnų plotis turi būti proporcingas kūno dydžiui ir svoriui.

Apie tai, kad A. Griškevičius buvo gerai susipažinęs su to meto užsienio tyrinėtojų darbais, liudija jų kritinis vertinimas. Knygoje jis kruopščiai išnagrinėjo austro laikrodininko J. Degeno skraidomąjį aparatą. Šis dviejų sparnų, spyruoklių sistema varomas aparatas turėjo būti pakeltas balionu ir sparnais nusileisti kaip [[sklandytuvas]].

Kalbėdamas apie baliono tobulinimą, A. Griškevičius daro išvadą, kad verta išbandyti baliono priedus – apačioje įrengti oro pripučiamus maišus, kurie balionui suteiktų pastovumo. Ratai padėtų pakilti ir nusileisti. O Archimedo sraigtas duotų trauką, išlaikydamas skridimo kryptį.

Daug dėmesio knygoje A. Griškevičius skyrė anglų konstruktoriaus V. S. Hensono [[1843]] m. suprojektuotam garlėkiui, kuris turėjo du sparnus, o [[garo mašina]] suko du didžiulius 20 pėdų skersmens sraigtus, panašius į garlaivio ratus. Hensonas leidosi nuo 400 m aukščio kalno, bet neišlaikęs pusiausvyros krisdamas prisitrenkė. A. Griškevičius teigiamai įvertino Hensono konstrukciją ir išnagrinėjęs nepasisekimo priežastis pateikė savo pasiūlymus garlėkio tobulinimui tikėdamas, kad patobulintas jis galėtų sėkmingai skristi. Jis siūlė mažinti aparato svorį, atsisakyti skardos ir metalo, naudoti tik lengvas medžiagas.

Labai daug reikšmės A. Griškevičius teikė Archimedo sraigtui, nagrinėjo propelerio traukiamąją ir keliamąją jėgas. Besisukantieji sraigtai turi sudaryti oro atramą ir didėjant svoriui nešantieji sraigtai turi didinti apsisukimų skaičių. O traukiančio į priekį oro sraigto siurbiamas oro kiekis turi būti didesnis už baliono pasipriešinimą ore.

Remdamasis savo sukurta teorija A. Griškevičius sukūrė savo skraidantį aparatą. Jis pavaizduotas knygos brėžiniuose. Tai vadinamasis Žemaičio garlėkis, jungiantis oro balioną, plasnoklį ir lėktuvą – sunkesnis už [[oras|orą]] skraidymo aparatas aerodinas. Mechaninės jėgos šaltinis judinti paukščio sparnų principu plasnojantiems sparnams, oro sraigtui ir važiuoklės ratams sukti turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai galinga garo mašina.

Vieno tokio aparato bandymą aprašė [[1930]] m. Varšuvoje išleistuose atsiminimuose J. Talka-Grincevičius, kuris [[1860]]–[[1869]] m. [[Kauno gimnazija|Kauno gimnazijoje]] mokėsi kartu su A. Griškevičiaus sūnumi. A. Griškevičius „norėjo padaryti staigmeną į miestą atvykusiam gubernatoriui, deja, skrido taip nesėkmingai, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o pats išradėjas, su oro balionu krisdamas žemyn, susilaužė koją“. Supykęs gubernatorius liepė skraidūną pašalinti iš tarnybos, o žmona sudegino jo lėktuvą.

A. Griškevičiaus darbai kuriant skraidančiuosius aparatus parodė, kad jis savo sugebėjimais neatsiliko nuo kitų šalių tos epochos aviacijos entuziastų. O jo Žemaičio garlėkio projektas yra vienas pirmųjų Lietuvos aviacinės minties istorijos puslapių. Todėl konstruktorius Aleksandras Griškevičius teisėtai laikomas aviacijos pradininku Lietuvoje.

[[1860]] m. A. Griškevičius parašė 285 puslapių filosofinį kūrinį „Gamtos tikrovė, arba Matematinės išvados apie Dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“, kuriame išdėstė dualistinę pasaulio sampratą. Veikale teigiama, kad pasaulio ir jo kilmės pažinimo laidas yra ne aklas tikėjimas, o sveikas protavimas.

[[Spalio 19]] d. rankraštį iš [[Telšiai|Telšių]] jis pasiuntė į [[Leipcigas|Leipcigą]] knygų leidėjui Bobrovičiui, prašydamas jį išspausdinti Bretkopfo spaustuvėje. Tačiau Bobrovičius jau buvo bankrutavęs ir laiškas grįžo atgal. Telšių pašto kontora, veikdama pagal instrukcijas, 1860 m. [[lapkričio 27]] d. gautą siuntą perdavė Vilniaus cenzoriui, kuris apie eretišką kūrinį informavo Vilniaus generalgubernatorių V. Nazimovą.

A. Griškevičiaus veikalas buvo perduotas Vilniaus [[vyskupija|vyskupijos]] kurijai, kuri nusprendė, kad veikalas jokiu būdu negali būti aprobuotas, nes jo samprotavimai prieštarauja ir vakarų, ir rytų krikščioniškajai bažnyčiai. [[Cenzūra|Cenzūros]] komitetas, peržiūrėjęs bylą, [[1861]] m. [[sausio 25]] d. laiške generalgubernatoriui pareiškė, kad uždraudimas neužkirs kelio blogiui, kuris gali kilti dėl autoriaus klaidingų samprotavimų. V. Nazimovas [[gegužės 22]] d. įsakė taikyti griežtas sankcijas veikalo autoriui – iškviesti jį į gubernijos valdybą pasitikrinti sveikatą ir, jeigu pasirodys esąs sveikas, įkalinti vienuolyne. A. Griškevičių medikai pripažino sveiku, tačiau jis pareiškė išpažįstąs [[evangelikai reformatai|evangelikų reformatų]] tikėjimą. Byla užsitęsė ir tik [[1862]] m. [[rugpjūčio 31]] d. Šiaulių apskrities teismas A. Griškevičių išteisino. Tačiau tai jam kainavo nemažai sveikatos. Kūrinys liko neišspausdintas, rankraštis saugomas [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos mokslų akademijos]] centrinėje bibliotekoje.