Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Tačiau visą šį laiką hercogystė buvo Švedijos ir Lenkijos interesų objektas. [[1655]] m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir prasidėjo [[Lenkijos-Švedijos karas]]. Hercogą Jokūbą sugavo švedai ir laikė nelaisvėje nuo [[1658]] iki [[1660]] m. Tuo metu abi kolonijas perėmė [[Olandija|olandai]], prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos. Karas baigėsi [[Olyvos taika|Olyvos taikos sutartimi]]. Nors hercogas Jokūbas nedelsiant pradėjo hercogystės atkūrimą ir trumpam net atgavo Tobago koloniją, hercogystė daugiau niekada nepasiekė [[1655]] m. išsivystymo lygio.

===Smukimas===

Po Jokūbo mirties [[1682]] m., hercogu tapo jo sūnus [[Fridrichas Kazimiras Ketleris|Fridrichas Kazimiras]]. Jo valdymo metu prekių gamybos apimtys sumažėjo. Patį hercogą labiau domino brangios puotos ir pinigų švaistymas, negu hercogystės vystymasis. Dėl pinigų trūkumo jis net pardavė Tobago salą [[JK|britams]]. Jis mirė [[1698]] m. Fridricho Kazimiro valdymo metu Lenkija padidino savo įtaką hercogystės politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip pat pradėjo rastis ir [[Rusija|Rusijos]] interesai šiame regione.

 

Vienas iš tokių buvo [[Moricas]], Lenkijos karaliaus ir Saksonijos [[kurfiurstas|kurfiursto]] [[Augustas II|Augusto II]] sūnus. Jis buvo išrinktas hercogu [[1726]] m., tačiau soste sugebėjo išsilaikyti tik metus. Jis nepatiko Rusijai, ir Rusijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir išvijo Moricą.

===Birono laikotarpis===

Kai Rusijos imperatore tapo [[Ana Ivanovna]], ji Kuršo hercogu [[1737]] m. paskyrė savo favoritą [[Ernstas Johanas Bironas|Ernstą Johaną]]. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybą. Pagal [[Italija|italų]] architektą [[Bartolomėjas Rastrelis|Rastrelli]] buvo pastatytos pilys [[Jelgavos pilis|Jelgavoje]] ir [[Rundalės pilis|Rundalėje]]. Tačiau po Anos mirties Ernstas Johanas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korespondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius [[Augustas III]] pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karlį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Ernstą Johaną, dalis – Karlį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė [[Katrina II]], kuri leido Ernstui Johanui grįžti iš tremties [[1763]] m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas Johanas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir [[1769]] m. perleido sostą savo sūnui [[Pėteris Bironas|Pėterui]].

===Prijungimas prie Rusijos===

[[1794]] m. birželį–rugpjūtį vakarinė kunigaikštystės dalis (su [[Liepoja]] ir [[Ventspilis|Ventspiliu]]) buvo užimta lietuvių sukilėlių, juos palaikė Kuršo valstiečiai. [[1795]] m. kunigaikštystė prijungta prie [[Rusija|Rusijos]] ir paversta [[Kuršo gubernija]]. Paskutinis hercogystės hercogas po [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|trečio ATR padalijimo]] [[1795]] m. [[kovo 28]] d. atsisakė sosto Rusijos naudai.